Akmens amžiaus gurmanai: pateikė netikėtų faktų apie senovinę šiuolaikinių žmonių ir neandertaliečių dietą

Mokslininkų komandos atlikta seniausių kada nors rastų apanglėjusių maisto likučių analizė rodo, kad pasigaminti savo vakarienę kaip įmanoma skaniau bei įdomiau yra mažiausiai 70 000 metų senumo žmonių įprotis.

Įsivaizduokite, kaip senovės žmonės dalijasi maistu – greičiausiai prieš akis iškyla žmonės, ragaujantys žalius ingredientus arba galbūt kepantys mėsą ant ugnies – nes toks yra susiformavęs stereotipas.

Tačiau naujasis tyrimas parodė, kad tiek neandertaliečiai, tiek Homo sapiens gaminosi sudėtingą maistą, apimantį kelis paruošimo etapus, ir stengėsi jį pagardinti prieskoniais bei naudojo kartumo ir aštrumo pridedančius augalus.

Tokio kulinarinio sudėtingumo lygio paleolito medžiotojų-rinkėjų patiekalų dar niekada nebuvo užfiksuota.

Iki šio tyrimo ankstyviausios žinomos augalinio maisto liekanos pietvakarių Azijoje buvo iš medžiotojų-rinkėjų radimvietės Jordanijoje, datuojamos maždaug prieš 14 400 metų, apie kurias buvo pranešta 2018 m.

Siekdami išnagrinėti ankstyvųjų medžiotojų-rinkėjų mitybą, Liverpulio universiteto (JK) mokslininkai ištyrė maisto liekanas iš dviejų vėlyvojo paleolito vietovių, kurios apima beveik 60 000 metų laikotarpį.

Surinkti įrodymai grindžiami dviejuose urvuose rastais paruošto augalinio maisto fragmentais (apdegusius duonos gabalėliais, paplotėliais ir košės fragmentais).

Plika akimi arba per mažo galingumo mikroskopą jie atrodo kaip suanglėję trupiniai ar gabaliukai su susilydžiusių sėklų fragmentais. Tačiau galingas skenuojantis elektroninis mikroskopas leido pamatyti augalų ląstelių detales.

Priešistoriniai virtuvės šefai

Franchti oloje (Egėjo jūra, Graikija) mokslininkai rado karbonizuotų maisto fragmentų, datuojamų maždaug 13 000–11 500 metų. Oloje buvo rastas vienas smulkiai malto maisto fragmentas, kuris galėjo būti duona, tešla arba tam tikros rūšies košė – be to, tyrėjai rado ir ankštinių augalų sėklomis turtingą, stambiai maltą maistą.

Šanidaro urve (Zagrosas, Irako Kurdistanas), siejamame su ankstyvaisiais šiuolaikiniais žmonėmis maždaug prieš 40 000 metų ir neandertaliečiais maždaug prieš 70 000 metų, taip pat buvo rasta senovinio maisto fragmentų. Tarp jų buvo į maistą įmaišytų laukinių garstyčių ir laukinių pistacijų.

Apanglėjusiose neandertaliečių sluoksnių liekanose tyrėjai aptiko laukinių žolių sėklų, sumaišytų su ankštinėmis daržovėmis. Ankstesniuose Šanidaro tyrimuose neandertaliečių dantų akmenyse rasta žolynų sėklų pėdsakų.

Abiejose vietose ne kartą buvo rasta sumaltų ar susmulkintų ankštinių augalų sėklų – pavyzdžiui, karčiosios vikijos (Vicia ervilia), žirnių (Lathyrus spp) ir laukinių žirnių (Pisum spp). Šiuose urvuose gyvenę žmonės sėklas dėjo į maltą mišinį, kuris buvo kaitinamas su vandeniu, plakant ar trinant mirkytas sėklas.

Dauguma laukinių ankštinių augalų mišinių pasižymėjo karstelėjusiu skoniu. Šiuolaikinėje virtuvėje norint sumažinti šių ankštinių kartumą ir toksinus, jos dažnai mirkomos, kaitinamos ir lukštenamos (pašalinamas sėklų apvalkalas).

Mokslininkų rastos senovinės liekanos rodo, kad žmonės tai darė jau dešimtis tūkstančių metų. Tačiau tai, kad sėklų apvalkalas nebuvo visiškai pašalintas, rodo, kad žmonės norėjo išsaugoti šiek tiek kartaus skonio.

Ką parodė ankstesni tyrimai

Laukinės garstyčios, pasižyminčios išskirtiniu aštriu skoniu, yra pagardas, užfiksuotas ikikeraminiu laikotarpiu (žemdirbystės pietvakarių Azijoje pradžia, 8500 m.pr.m.e.) ir vėlesnėse regiono neolito vietovėse.

Tokie augalai kaip laukiniai migdolai (kartūs), laukinės pistacijos (turtingos taninais ir aliejingos) ir laukiniai vaisiai (aštrūs, kartais rūgštūs, kartais turtingi taninais) yra dažni vėlyvojo paleolito (prieš 40 000–10 000 m.) pietvakarių Azijos ir Europos augalinėse liekanose.

Jų įtraukimas į patiekalus iš žolių, gumbavaisių, mėsos ir žuvies galutiniam patiekalui turėjo suteikti ypatingą skonį. Taigi, šie augalai buvo valgomi dešimtis tūkstančių metų, tūkstančius kilometrų viena nuo kitos nutolusiose teritorijose. Šie patiekalai gali būti žmonių kulinarijos ištakos.

Remiantis šiuo laikotarpiu rastų augalų pėdsakais, neabejotina, kad tiek neandertaliečių, tiek ankstyvųjų šiuolaikinių žmonių mitybos racioną sudarė įvairūs augalai.

Ankstesni tyrimai, kuriais tirti ant Europos ir Pietvakarių Azijos neandertaliečių dantų rasti maisto likučiai ,rodo, kad jie virė ir valgė žoles bei šakniavaisius – pavyzdžiui, laukinius miežius ir vaistinius augalus. Suanglėjusių augalų liekanos rodo, kad jie rinko ankštinius augalus ir kedro riešutus.

Ant Europos vėlyvojo paleolito laikotarpio malimo ar kūlimo įrankių rastos augalų liekanos demonstruoja, kad ankstyvieji šiuolaikiniai žmonės smulkino ir skrudino laukinių žolių sėklas. Vėlyvojo paleolito radimvietėje Ponto stepėje (Rytų Europoje) rastos liekanos rodo, kad senovės žmonės prieš valgydami šakniavaisius juos susmulkindavo.

Archeologiniai duomenys iš Pietų Afrikos jau prieš 100 000 metų rodo, kad Homo sapiens naudojo sutrintas laukinių žolių sėklas.

Nors tiek neandertaliečiai, tiek ankstyvieji šiuolaikiniai žmonės valgė augalus, tai ne taip nuosekliai atsispindi skeletų stabiliųjų izotopų duomenyse, kurie nurodo pagrindinius baltymų šaltinius mityboje per visą žmogaus gyvenimą.

Naujausi tyrimai rodo, kad neandertaliečių populiacijos Europoje buvo aukščiausio lygio mėsėdžiai. Tyrimai rodo, kad Homo sapiens mityba, panašu, buvo įvairesnė nei neandertaliečių, joje buvo daugiau augalų.

Tačiau mokslininkai tikri, kad jų atrasti įrodymai apie ankstyvąjį kulinarijos sudėtingumą yra daugelio atradimų pradžia.

Parengta pagal „The Conversation“.