Mokslininkai: garsusis barbarų vadas Romą puolė visai ne dėl kraujo troškimo – priežastis visa kita

Du tūkstančius metų kaupti klimato duomenys, užfiksuoti ąžuolų žiedynuose, aptiktuose Vidurio Europos Dunojaus ir Tisos upių užliejamose teritorijose, parodė, kad Atila ir jo hunai didžiausius žygius vykdė labai sausringais metais, kai pasėlių ir ganyklų plotai buvo menki. Gruodžio 14 d. tyrėjai savo išvadas paskelbė žurnale „Journal of Roman Archaeology“.

Manoma, kad hunai į Rytų ir Vidurio Europą iš Azijos persikėlė apie 370 m. – ir įsitvirtino Didžiojoje Vengrijos lygumoje į rytus nuo Dunojaus (Karpatų baseine). Vos po 60 metų, pasitelkę pažangius ginklus, neprilygstamą raitelių meistriškumą ir sudėtingą mūšio taktiką, hunai pavergė didžiąją Vidurio Europos dalį ir sudarė Eurazijos genčių konfederaciją.

Pasiekusi savo viršūnę, hunų imperija driekėsi nuo Juodosios jūros iki centrinės Vokietijos ir 434 m. atėjus į valdžią Atillai bei jo broliui Bledui, atsidūrė prie pat suskilusios Romos imperijos slenksčio.

„Istoriniai šaltiniai byloja, kad romėnų ir hunų diplomatija buvo itin sudėtinga, – pranešime nurodo Kembridžo universiteto (Jungtinė Karalystė) archeologė tyrimo autorė Susanne Hakenbeck. – Iš pradžių tai buvo abipusiai naudingi susitarimai, dėl kurių hunų elitas gaudavo prieigą prie didžiulių aukso kiekių [mainais už tai, kad nepuola imperijos]. Ši bendradarbiavimo sistema žlugo 440 m., todėl prasidėjo reguliarūs Romos žemių užpuolimai ir didėjo aukso poreikis“.

Archeologai teigė, kad 420–450 m. gyvendami Eurazijos stepėse hunai susidūrė su atšiauriu ir kaprizingu klimatu – nes dėl daugybės sausrų jie buvo priversti pakaitomis ūkininkauti fiksuotose vietose ir pervaryti gyvulius į žalesnes ganyklas.

„Jei išteklių stygius tapdavo pernelyg didelis, gyventojai galėjo būti priversti keltis į kitur, ieškoti įvairesnių pragyvenimo būdų ir nuo žemdirbystės pereiti prie mobilios gyvulių bandos, – aiškina S.Hakenbeck. – Tai galėjo būti svarbios strategijos klimato pablogėjimo metu“.

Tačiau netrukus šis nestabilus balansavimas kalorijomis užleido vietą dar beviltiškesniems laikams ir priemonėms. Didelės sausros metais, kai hunams grėsė badas, jie tapdavo negailestingais plėšikais, išsiverždavo iš Karpatų baseino ir plėšdavo bei grobdavo Vakarų ir Pietų Europą. Iš tikrųjų patys agresyviausi hunų antpuoliai vyko 447, 451 ir 452 m. – kai buvo itin sausos vasaros.

Mokslininkai primena, kad anksčiau manyta, jog žygius pirmiausia skatino aukso ir valdžios troškimas – tačiau dabar manoma, kad hunai daugiausia rūpinosi maisto produktais. Bet žinoma, siekiant išlaikyti Atilos karvedžių ištikimybę, auksas taip pat galėjo praversti.

„Dėl klimato sukeltų ekonominių sutrikimų Atila ir kiti aukšto rango hunai galėjo būti priversti rinkti auksą iš Romos provincijų, kad išlaikytų karinius būrius ir palaikytų elito ištikimybę, – teigia S.Hakenbeck. – Atrodo, kad buvę arkliaganiai tapo plėšikais“.

451 m. Atilos vadovaujami hunai įsiveržė į Vakarų Romos provinciją Galiją (dabartinėje Prancūzijoje) ir šiaurės Italiją, užėmė Milano miestą ir iš apgultos Vakarų Romos imperijos išsireikalavo milžinišką sumą, kad „puolimai būtų švelnesni“. Atila taip pat pareikalavo „penkių dienų kelio pločio“ žemės ruožo palei Dunojų – galbūt norėdamas pasiūlyti plėšikams garantuotas ganyklas net per didžiausią sausrą, teigia archeologai.

Hunų viešpatavimas truko neilgai. 453 m. po po gausių išgertuvių paskutinių vestuvių naktį (Atila turėjo kelias žmonas) hunų vadas buvo rastas negyvas, užspringęs krauju iš nosies. Hunai ėmė kovoti tarpusavyje ir netrukus suskilo – o paskui visai išsisklaidė.

Roma po hunų antpuolių niekada iki galo neatsigavo, o Vakarų Romos imperija žlugo po 23 metų – archeologų teigimu, tai įrodo, kad klimato sutrikimai gali lemtingai susilpninti net labiausiai išsivysčiusią žmonių visuomenę.

„Klimatas keičia tai, ką gali suteikti aplinka, o tai gali paskatinti žmones priimti sprendimus, kurie turi įtakos ekonomikai, socialinei ir politinei organizacijai, – teigia S.Hakenbeck. – Tokie sprendimai nėra vienareikšmiškai racionalūs ir jų pasekmės nebūtinai yra sėkmingos ilguoju laikotarpiu. Bet šis istorinis pavyzdys rodo, kad žmonės gali sudėtingai ir nenuspėjamai reaguoti į klimato sukeliamą įtampą, o trumpalaikiai sprendimai gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių“.

Parengta pagal „Live Science“.