Seniausiai centralizuoto šildymo sistemai – 2500 metų, bet jos vietą pamatyti galima dar ir šiandien

Viskas prasidėjo Artemidės šventykloje, kuri buvo pastatyta vaisingumo deivės garbei. Ji buvo dvigubai didesnė už Partenoną ir viena pirmųjų graikų šventyklų, pastatyta vien tik iš marmuro. Šiandien šios šventyklos griuvėsiai yra itin turistų mėgiama ir lankoma vieta, o taip pat vadinama vienu iš septynių pasaulio stebuklų.

Žinoma dėl savo didžiulių kolonų, kurių iš viso buvo 127, jeigu tikėtume romėnų filosofo ir istoriko Plinijaus vyresniojo įrašais, Artemidės šventykla taip pat turėjo ankstyviausią žmonijai žinomą centrinės šildymo sistemos versiją. Du architektai iš Kretos – Cherisfronas ir Metagenas – Efese suprojektavo didingą šventyklą su kolonomis ir šildymo sistema dar 550 metais prieš mūsų erą. Ši šventykla buvo pastatyta ant Egėjo jūros kranto, šiandieninės Turkijos teritorijoje.

Anot tėvo ir sūnaus architektų komandos, šildymą užtikrino malkomis kūrenama krosnis, kuria nuolatos šventyklos rūsyje rūpinosi vergai. Ugnies įkaitintas oras buvo stumiamas į po grindimis esančius vamzdžius. Akmeninėms grindims sušilus, šiltas oras keliaudavo į viršų, dėl ko šventyklos lankytojams buvo užtikrinama šiluma nuo kojų iki galvos.

Pirmosios kartos centrinio šildymo koncepciją vėliau patobulino romėnai, kurią ją praminė hipokaustu (lot. hypocaustum). Panašiai kaip ir pirminė graikų sugalvota šildymo sistema, hipokaustas buvo priklausomas nuo požeminės ugnies, kurią kūrendavo vergai. Tačiau romėnų projektuotojai sistemą patobulino. Inžinieriai grindis sumontavo ant terakotos, plytų ar ankstyvųjų betono ramsčių, sudarydami maždaug 5 centimetrų tarpą, dėl ko karštas oras galėdavo cirkuliuoti po grindimis. Tai ne tik padėdavo sušildyti grindų plyteles – sienose sumontuotos keramikinės plytelės sulaikydavo šilumą ir padėdavo šiltam orui cirkuliuoti aukščiau esančiuose kambariuose.

Po kelių šimtų metų hipokaustai buvo naudojami sušildyti žymiausias Italijos viešąsias pirtis Romoje ir Pompėjoje. Būtent pastarajame mieste baigėsi mūsų minėto filosofo ir istoriko Plinijaus vyresniojo gyvenimas, kai 79 mūsų eros metais išsiveržė Vezuvijus ir pelenais užklojo visą miestą.

Tiesa, nėra žinoma, ar ši istorija yra tikra. Žinoma tik tiek, kad Plinijus bent jau vadovavo gelbėjimo operacijai laivu Neapolio įlankoje, išsiveržus ugnikalniui. Tuo metu jam buvo 56 metai, o vėliau jo niekas nebematė.