Pirmasis nacių Vokietijos bei SSRS „susidūrimas“ akis į akį – 1937 m. Paryžiaus paroda: o kaip tada atrodė Lietuvos paviljonas? (Foto)

Didžioji Britanija nesitikėjo tokios konkurencingos parodos, o jos planuojamas biudžetas buvo tik maža dalis Vokietijos turėto biudžeto.

Meno ir pramonės tarybos pirmininkas Frankas Pickas paskyrė Oliverį Hillą architektu, bet liepė vengti modernizmo ir sutelkti dėmesį į tradicinius amatus.

Pagrindinis Hilo paviljono architektūrinis elementas buvo didelė balta dėžė, iš išorės papuošta Johno Skeapingo tapytu frizu, o viduje – milžiniškomis fotografinėmis figūromis, tarp kurių buvo ir Neville'o Chamberlaino žvejyba.

Jo turinys buvo amatų objektai, išdėstyti pagal anglų kalbos žodžius, kurie tapo skoliniais prancūzų kalboje, pvz., „sportas“ ir „savaitgalis“, ir kai kurie žinomo keramiko Williamo Worrall daiktai.

Buvo daug britų kritikos, kad rezultatas neatspindi Didžiosios Britanijos ir buvo prastai lyginamas su kitų paviljonų nacionalinės jėgos projekcijomis.

Ispanijos paviljoną prižiūrėjo Ispanijos respublikonų vyriausybės prezidentas, o pastatė ispanų architektas Josepas Lluisas Sertas.

Ispanija sulaukė papildomo dėmesio, nes ekspozicija vyko Ispanijos pilietinio karo metu. Paviljone buvo demonstruojamas Pablo Picasso paveikslas „Gernika“, dabar žinomas dėl karo baisumų vaizdavimo, taip pat Aleksandro Calderio skulptūra „Merkurijaus fontanas“ ir Joan Miró paveikslas „Maištaujantis Katalonų valstietis“.

Baltijos šalių paviljonas

Trys Baltijos šalys: Estija, Latvija ir Lietuva 1937 m. Paryžiaus parodoje dalyvavo bendrame paviljone, simbolizuojančiame draugystę ir susitaikymą.

Sukurti bendrą paviljoną buvo paskelbtas konkursas, kuriame dalyvavo visų trijų šalių architektai. Tiek architektūros konkurse, tiek vėliau įtemptame apstatymo etape dizaineriai stengėsi apibrėžti savo nacionalinės reprezentacijos strategijas ir pristatyti savo nacionalinį vizualinį identitetą likusiam pasauliui.

Paviljono projekto konkurso sąlygose buvo aiškiai nurodyta, kad išorinė architektūra turi būti kuo neutralesnė ir neįtraukti nacionalistinių bruožų. Baltijos paviljonas taip pat turėjo būti medinis, jame turėjo būti apie 1000 m² ekspozicinio ploto.

1936 m. vasarą iš 10 projektų vienbalsiai buvo išrinktas nugalėtojas – Estijos Aleksandro Nürnbergo projektas (gavęs 3000 prancūzijos frankų prizą) – su garbingu pagerbimu apdovanoti Visvaldis Paegle (Ryga), Jonas Kovalskis (Kaunas) ir Erichas Jacoby (Talinas). Niurnbergas (1890–1964) – baltų- vokiečių kilmės architektas.

Paviljonas stovėjo ant Trocadero sodų šlaito. 16 metrų pločio akmeniniai laiptai per dvi terasas vedė į pagrindinį paviljono įėjimą; jį sudarė 14 metrų pločio ir 9 m aukščio stiklinis langas įrėmintas plieniniame rėme, su trimis durimis, virš kurių yra trys dalyvaujančių šalių nacionaliniai herbai.

Didžioji salė, skirta susirinkimams ir Trijų valstybių sąjungai, papuošta 4 m aukščio monumentalia latvių skulptoriaus Kanepso skulptūra, išskiriančia tris perėjimus, vedančius į konkrečias Estijos, Latvijos ir Lietuvos sales.

Pirmas kambarys dešinėje buvo skirtas Estijai. Sidabrinės sienos, dekoruotos juodos ir mėlynos spalvos detalėmis, rodė nacionalines šalies spalvas.

Sienų papėdėje išdėlioti įvairūs tautinio meno objektai: kilimai, keramika, odos dirbiniai, tekstilė, paveikslai ir kt. Šalia salės esanti siena skirta demonstruoti anglies skalūną, kuris Estijoje vaidina svarbų vaidmenį ekonomikoje.

Latvijai skirtoje salėje – gražios raudonos ir baltos sienų grindys: nacionalinės tos valstybės spalvos. Jame yra daug latvių liaudies meno pavyzdžių.

Lietuvių salę puošė pastatyta didelė medinė skulptūra, vaizduojanti iš didžiulio ąžuolo išskaptuotą Kristų. Tai brangus lietuvių tautinio meno reliktas. Šį meno kūrinį pagal lietuvių dailininko Juozo Mikėno modelį atliko senas valstiečių drožėjas.

Oficialus paviljono atidarymas įvyko 1937 m. birželį. Renginio atidarymo kalbą pasakė Lietuvos Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis.

Bet vos po penkių mėnesių, tų pačių metų žiemos pradžioje, pasibaigus parodai paviljonas buvo nugriautas. Iš viso statybos kainavo lygiai milijoną frankų, o tris ketvirtadalius sumos sumokėjo prancūzai.