Pirmasis nacių Vokietijos bei SSRS „susidūrimas“ akis į akį – 1937 m. Paryžiaus paroda: o kaip tada atrodė Lietuvos paviljonas? (Foto)

„Exposition Internationale des Arts et Techniques dans la Vie Moderne“ (Tarptautinė meno ir technologijų šiuolaikiniame gyvenime paroda) buvo paskutinis Europos taikos ir pažangos ritualo įgyvendinimas prieš Antrojo pasaulinio karo baisumus.

Pagrindinis parodos akcentas buvo dviejų vienodai ikoniškų struktūrų – nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos paviljonų – atsiradimas plačioje promenadoje.

Jų išvaizda ir ketinimai tiesiogiai prieštaravo pripažintam 1937 m. parodos tikslui skatinti taikų tautų sambūvį ir bendradarbiavimą. Tiesą sakant, šie du pastatai yra šios sąvokos priešingybė; jie buvo šalti, karingi ir grubaus dizaino.

Ekspozicija turėjo parodyti geriausius šiuolaikinius pasaulio mokslo ir technologijų pasiekimus.

Paviljonai buvo skirti kinui, radijui, šviesai, geležinkeliui, skrydžiams, šaldymui ir spausdinimui. Ekspoziciją reklamuojantys plakatai pabrėžė, kad tai yra „menų ir technikų“ derinys.

Iki 1937 m. Europą apėmė politinės krizės. Antrasis Italijos ir Etiopijos karas vyko nuo 1935 m. spalio iki 1936 m. gegužės mėn.

Karas parodė Tautų Sąjungos ribotumą, tačiau nepaisant menkų sankcijų, kurias organizacija Italijai taikė už karinį Etiopijos užkariavimą, Mussolini vis tiek naudojo šias sankcijas kaip pretekstą apriboti Italijos sąjungas su Britanija ir Prancūzija ir pretekstą priartėti prie hitlerinės Vokietijos.

1936 m. kovą vokiečių kariuomenė pažeidė Versalio sutarties sąlygas ir įžengė į Reino žemę; ir iki spalio Vokietija ir Italija susitarė sudaryti Ašį, kuri sudarytų pagrindą Anšlusui tarp Vokietijos ir Austrijos 1938 m.

The Soviet and Nazi pavilions facing each other in the 1937 Paris International expo. The hosts intentionally planned for these two pavilions directly across from each other, ensuring an architectural show down. pic.twitter.com/E1e3I17VaQ

— sean mcguire (@seanw_m) March 25, 2021

Ispanijos pilietiniame kare, prasidėjusiame 1936 m. liepą, Vokietija ir Italija palaikė nacionalistų pajėgas prieš respublikonus, kuriuos rėmė Sovietų Sąjunga. Tai buvo dešimtmetis, kupinas įtampos ir ideologinių susidūrimų.

Iš pradžių ekspozicijos centre turėjo būti 700 m aukščio bokštas („Phare du Monde“), kurio spiralė turėjo nueiti į viršuje esantį automobilių stovėjimo garažą ir virš jo esantį viešbutį bei restoraną. Idėjos buvo atsisakyta, nes ji buvo per brangi.

Žymiausi paviljonai buvo nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Pasaulinės parodos organizatoriai vokiečių ir sovietų paviljonus pastatė tiesiai vienas prieš kitą.

Vokietijos paviljonas

Hitleris norėjo pasitraukti iš parodos, bet jo architektas Albertas Speeras įtikino jį visgi dalyvauti, parodydamas Hitleriui savo planus dėl Vokietijos paviljono.

Vėliau Speeras savo autobiografijose atskleidė, kad jis slaptai žiūrėjo į sovietinio paviljono planus ir suprojektavo Vokietijos paviljoną taip, kad būtų atrama prieš komunizmą.

Eksponatų rengimą ir statybą vargino vėlavimas. Parodos atidarymo dieną buvo baigti tik vokiški ir sovietiniai paviljonai.

Tai, kaip ir tai, kad du paviljonai stovėjo vienas priešais kitą, parodą pavertė dviejų didžiųjų ideologinių varžovų konkurencija.

Speero paviljoną vainikavo aukštas bokštas, vainikuotas nacių valstybės simboliais: ereliu ir svastika. Paviljonas buvo sumanytas kaip paminklas „vokiečių pasididžiavimui ir pasiekimams“.

Tai turėjo parodyti pasauliui, kad naujoji ir galinga Vokietija atkūrė nacionalinio pasididžiavimo jausmą. Naktį paviljonas buvo apšviestas prožektoriais.

Už paviljono stovėjo Josefo Thorako skulptūra „Comradeship“, kurioje pavaizduoti du didžiuliai nuogi vyrai, susikibę rankomis ir iššaukiančiai stovintys vienas šalia kito, abipusės gynybos ir „rasinės draugystės“ poza.

Sovietų paviljonas

Sovietinio paviljono architektas buvo Borisas Iofanas. Vera Muchina sukūrė didelę figūrinę skulptūrą ant paviljono viršaus.

Didingo pastato viršuje stovėjo darbininkas ir kolūkietė moteris – didelė, jėgų suteikianti statula, kurioje vaizduojamas darbininkas ir valstietė, suglaudę rankas, smeigiančias kūjį ir pjautuvą į dangų. Statula turėjo simbolizuoti darbininkų ir valstiečių sąjungą.

Nuo 1947 m. jos vaizdinį nuolat savo logotipe pradėjo naudoti Maskvos „Mosfilm“ kino studija. 

Kiti paviljonai

Italija dėl dėmesio varžėsi tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kurios prisistatė kaip didelės (ir priešingos) jėgos, į kurias reikia atsižvelgti.

Italija buvo „geranoriška“ diktatūra: saulėta, atvira ir apsupta šiltos Viduržemio jūros, ji buvo pagrįsta drausme, tvarka ir vienybe.

Paviljono išorę suprojektavo Marcello Piacentini. Jis naudojo modernų gelžbetonio karkasą, derintą su tradiciniais elementais, tokiais kaip kolonados, terasos, kiemai ir galerijos, bokšto forma, klasikiniai ritmai ir Viduržemio jūros marmuro bei tinko naudojimas.

Paviljonas buvo įrengtas po Eifelio bokštu, iš kurio atsiveria Senos upės vaizdas į pagrindinę ekspozicijos vietos dalį.

Tęsinys kitame puslapyje: