Mano išsiaiškinę, kada Europoje atsirado pirmieji raiteliai

Senovės raiteliai priklausė vadinamajai duobinių kapų kultūrai – pusiau klajoklių grupėms, kurios migravo per Europą ir Vakarų Aziją, su savimi atsinešdamos indoeuropiečių kalbų pirmtakes. Tyrimo rezultatai sustiprina hipotezę, kad arklys atliko neatsiejamą vaidmenį šiai grupei plečiantis – taigi, ir plintant indoeuropiečių kalbai.

Naujoji analizė atlikta ištyrus 217 žmonių skeletus iš Ponto-Kaspijos stepių – geografinės teritorijos, kuri tęsiasi maždaug nuo Bulgarijos iki Kazachstano.

Mokslininkai dešimtmečius diskutavo, kada buvo prijaukinti arkliai. Kazachstane ant 5000 metų senumo arklių skeletų dantų matyti nusidėvėjimai, kuris galėjo atsirasti nuo kamanų, o kiti arklių skeletai buvo rasti kadaise galimai tvora apjuostuose aptvaruose. To paties laikotarpio žmonių iš dabartinės Rusijos teritorijose dantų apnašose aptikta kumelių pieno peptidų.

Svarbu tai, kad geografinis duobinių kapų kultūros, kuri vos per vieną ar du šimtmečius išsiplėtė 4500 km atstumu, sprogimas leidžia manyti, kad arkliai galėjo padėti kaip transportiniai gyvūnai.

Tačiau tiesioginių įrodymų, kad duobinių kapų kultūros žmonės reguliariai jaukindavo arklius, nerasta.

Todėl Helsinkio universiteto (Suomija) archeologas Martinas Trautmannas ir jo kolegos surinko duomenis apie šešis diagnostinius skeletų bruožus, kurie buvo bendrai pavadinti „arklininkystės sindromu“. Kadangi kaulas yra gyvas audinys, jis reaguoja į jam daromas įtampas. Nuolatinis jodinėjimas arkliais gali sukelti traumas ir stuburo degeneraciją – tačiau taip pat gali atsirasti ir subtilesnių kojų ir klubų kaulų pokyčių, nes žmogaus organizmas prisitaiko prie reguliaraus jodinėjimo.

Ištyrę skeletus iš 39 Rytų Europos vietovių, M.Trautmannas su kolegomis nustatė, kad dvi dešimtys skeletų pasižymėjo bent puse „arklininkystės sindromo“ požymių.

Tačiau jie labiausiai įsitikinę, kad penki duobinių kapų kultūros individai, kilę iš dabartinės Rumunijos, Bulgarijos ir Vengrijos, yra tikėtini raiteliai.

„Mūsų išvados yra svarus argumentas, kad jodinėjimas arkliais jau 3000 m.pr.m.e. buvo įprastas kai kurių duobinių kapų kultūros individų užsiėmimas“, – rašoma straipsnyje.

Vienos universiteto (Austrija) archeologė Birgit Bühler sako, kad „džiaugiasi tyrimu“, tačiau mokslininkė, tyrinėjusi „arklininkystės sindromą“, bet nedalyvavusi šiame moksliniame darbe, nerimauja dėl tyrėjų gebėjimo išmatuoti klubo sąnarių pakitimus, atsižvelgiant į prastą daugelio išlikusių kaulų būklę.

„Kadangi trūksta dviejų pagrindinių požymių, manau, kad reikia atsargiai interpretuoti radinius“, – sako ji.

Dauguma skeletų buvo tokios prastos būklės, kad arklininkystės įtakos nebuvo įmanoma išanalizuoti. Tačiau atsižvelgdami į tai, tyrėjai „spėja, kad daugiau nei 30 proc. suaugusių duobinių kapų kultūros vyrų dažnai jodinėjo“, sako M.Trautmannas.

Tyrime taip pat nedalyvavęs Ciuricho universiteto (Šveicarija) Evoliucinės medicinos instituto biomolekulinės medicinos archeologas Shevanas Wilkinas sako, kad tyrėjų išvados apie duobinių kapų gentį yra įdomios, bet „nestebina, turint omenyje didelę ankstyvojo bronzos amžiaus ekspansiją“. Taip greitai plėstis ir skleisti savo genus tokioje didelėje teritorijoje be arklių būtų buvę sunku.

Nors skeletai su „arklininkystės sindromu“ randami retai, jų identifikavimas archeologams suteikia naujos informacijos apie tai, kaip prieš penkis tūkstantmečius buvo galima gyventi rytinėse stepėse.

„Kol kas atrodo, kad jodinėjimas buvo daugiausia vyrų užsiėmimas, tikriausiai susijęs su ganymu, ir mokymasis jodinėti tikriausiai prasidėjo anksti“, – apibendrina M.Trautmannas.

Naujasis atradimas aprašytas žurnale „Scientific Advances“ paskelbtame straipsnyje.

Parengta pagal „Live Science“.