Kaip milžiniškas Prancūzijos politinis skandalas suskaldė šalį ir sukūrė didžiausias pasaulyje dviračių lenktynes (Foto, Video)

Antrasis karo teismas

1898 m. rugpjūčio mėn. paaiškėjo, kad liūdnai pagarsėjęs bordereau raštelis yra šiurkšti klastotė, pagaminta majoro Huberto-Josepho Henry iš Karinės žvalgybos skyriaus. Po majoro Henry prisipažinimo ir vėlesnės savižudybės, nauja kairiųjų vyriausybės koalicija, vadovaujama premjero René Waldecko-Rousseau, iškvietė Alfredą Dreyfusą iš Velnio salos pakartotiniam bylos nagrinėjimui.

Po antrojo karo teismo 1899 m. rugsėjį, kai Dreyfusas dar kartą buvo nuteistas už šnipinėjimą, prezidentas Émile Loubet, žinodamas, kaip skandalas drasko šalį, įsikišo ir suteikė Dreyfusui oficialią malonę. Dvejus metus, iki 1906 m. liepos mėn., jis gyveno namų arešto sąlygomis.

1906 m. liepą civilinis apeliacinis teismas panaikino 1899 m. apkaltinamąjį nuosprendį, o Prancūzijos parlamentas priėmė įstatymo projektą, kuriuo Dreyfusas oficialiai grąžinamas į armiją. Tačiau laikas praleistas Velnio saloje pakenkė Dreyfuso sveikatai, o kitais metais jis pasitraukė iš armijos ir išėjo į atsargą.

Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo pašauktas į tarnybą, ėjo šaudmenų tiekimo kolonos vadu, prieš išeidamas į pensiją užsitarnavo pulkininko leitenanto laipsnį. Alfredas Dreyfusas mirė sulaukęs 75 metų, 1935 m. liepos 12 d., praėjus lygiai 29 metams po išteisinimo. Tačiau Prancūzijos armija viešai nepaskelbs jo nekaltumo iki pat 1995 m.

Dreyfuso afera metė ilgą ir sudėtingą šešėlį Prancūzijos XX amžiaus istorijoje. Viena vertus, galutinis Dreyfuso išteisinimas buvo laikomas Prancūzijos respublikonų teisingumo ir laisvės vertybių patvirtinimu ir tiesiogiai prisidėjo prie 1905 m. įstatymo, oficialiai atskiriančio bažnyčią ir valstybę, priėmimo. Kita vertus, dėl šios aferos sustiprėjo nacionalistiniai ir antisemitiniai jausmai Prancūzijos ginkluotosiose pajėgose ir padėjo pagrindą dešiniosios Vichy vyriausybės dalyvavimui holokauste Antrojo pasaulinio karo metais.

Tačiau iki šiol tikriausiai susimąstote: ką tai turi bendro su „Tour de France“?

Na, Dreyfuso afera tiesiog sutapo su šiuolaikinio saugos dviračio išradimu, kuris greitai išpopuliarėjo Prancūzijoje ir likusioje Europoje. Dviračių manijai apėmus prancūzus ir visoje šalyje rengiant įvairiausias lenktynes, pasirodė nauji sporto laikraščiai ir žurnalai, kurie malšino visuomenės nenumaldomą troškulį važiuoti dviračiu.

Pirmasis ir sėkmingiausias iš šių leidinių buvo „Le Vélo“, kurį 1892 m. išleido redaktorius Pierre'as Giffordas. Kol siautėjo Dreyfuso afera, Giffardas, atkaklus kairysis dreyfutistas, naudojo savo leidinį, kad viešai perteiktų savo politines pažiūras.

Tai supykdė daugybę dešiniųjų anti-dreyfutistų, kurie reklamavosi žurnale, įskaitant padangų gamintoją Eduardą Micheliną ir automobilių gamintojus Gustave'ą Clementą ir Albertą de Dioną. 1900 m. Dionas atsiėmė savo reklamą iš „Le Vélo“ ir įkūrė savo leidinį „L’auto-Vélo“, siekdamas išstumti savo politinį varžovą iš verslo. „L’Auto-Vélo“ – vėliau tiesiog „L’auto“ – buvo atspausdintas ant geltono popieriaus, kad skirtųsi nuo žaliojo „Le Vélo“ popieriaus. Šis sprendimas, kaip vėliau pamatysime, turėjo stebėtiną poveikį dviračių sporto pasauliui.

Deja, pirmuosius dvejus leidimo metus „L’Auto-Vélo“ sunkiai pasiekė net ketvirtadalį konkurento tiražo. 1902 m. lapkritį Dionas surengė skubų susitikimą su savo redaktoriumi Henri Desgrange, per kurį jaunas reporteris, vardu Géo Lefèvre, pasiūlė Desgrange'ui rengti plento dviračių lenktynes, kurios padėtų reklamuoti žurnalą.

Nors iš pradžių Desgrange'as žiūrėjo skeptiškai, galiausiai sutiko ir pirmasis „Tour de France“ buvo surengtas 1903 m. sausio mėn.

Skirtingai nuo šiuolaikinio renginio, kuriame per 23 dienas įveikiamas 21 etapas, 1903 m. lenktynės buvo surengtos šešiais etapais per 19 dienų. Prieš grįždami į Paryžių, lenktynininkai dviračiais nuvažiavo iš Paryžiaus į Lioną, Marselį, Tulūzą, Bordo ir Nantą.

Priešingai nei šiandienos tarptautinės komandos, varžovai daugiausia buvo prancūzai, tarp kurių buvo keletas belgų, vokiečių, šveicarų ir italų. Lenktynėse taip pat nebuvo Alpių etapų, trasos keliai dažniausiai buvo neasfaltuoti, o naudoti modernias pavarų perjungimo pavaras buvo uždrausta.

Iš 60 varžovų lenktynes baigė tik 21, o čempionas prancūzas Maurice'as Garinas laimėjo daugiau nei trijų valandų persvara.

Henri Desgrange'o ir Alberto de Diono nuostabai, „Tour de France“ buvo didžiulis hitas, prie finišo susirinko beveik 100 000 žiūrovų. Po pirmųjų lenktynių „L’Auto-Vélo“ tiražas pakilo nuo 25 000 iki 65 000. Kitais metais Desgrange'ui ir Dionui pagaliau pavyko išstumti savo varžovą „Le Vélo“ iš verslo.

„Tour de France“ paskatino prancūzų susidomėjimą ir pasididžiavimą savo šalimi, o istorikai Jeanas-Lucas Boeufas ir Yvesas Léonardas teigė, kad dauguma žmonių mažai suprato Prancūzijos formą ir geografiją, kol nebuvo pasirodę lenktynių maršruto žemėlapiai „L'Auto-Vélo“ žurnale.

Pirmosios „Tour de France“ lenktynės buvo tokios populiarios, kad kitais metais iškart buvo suplanuotos kitos lenktynės.

Tačiau 1904 m. lenktynės pagarsėjo dėl siaučiančio sukčiavimo ir korupcijos, dėl kurios lenktynės vėliau išgarsėjo. Kai kurie konkurentai slapta būdavo velkami automobilių, o kiti samdydavo bendrininkus, kad barstytų stiklo šukes ar vinis ant kelio arba sumuštų varžovus dviratininkus.

Po to, kai buvo užpultas vienos tokios piktos minios, 1903 m. lentynių nugalėtojas Maurice'as Garinas pareiškė: „Laimėsiu „Tour de France“, jei nebūsiu nužudytas prieš atvykstant į Paryžių“.

„Tour de France“ greitai tapo prancūzų kultūros fenomenu, o „L'Auto-Vélo“ toliau stiprėjo ir iki 1933 m. pasiekė didžiausią tiražą – 85 000. Naciams ir kolaborantiniam Vichy režimui simpatizuojantis leidinys gyvavo iki 1945 m., kai jį uždarė pergalingi sąjungininkai. Žurnalas buvo atgaivintas kitais metais pavadinimu „L'Equipe“ ir spausdinamas iki šiol.

Tai istorija, kaip vienas didžiausių Prancūzijos politinių skandalų privedė prie vieno mylimiausių jos sporto įvykių. Nors ši keista kilmė šiandien jau seniai pamiršta, Dreyfuso aferos palikimas gyvuoja tradiciniuose geltonuose marškinėliuose, kuriuos dėvi pagrindinis „Tour de France“ lyderis – 1919 m. pasirinkta spalva, atitinkanti geltonus žurnalo „L'Auto-Vélo“ puslapius.