Kaip per Antrąjį pasaulinį karą Islandija buvo du kartus okupuota – ir tai buvo ne nacių Vokietija (Video)

Kaip ir Pirmajame pasauliniame kare, Vokietijos karinio jūrų laivyno povandeniniai laivai, plaukiojantys Atlanto vandenynu, grasino nutraukti iš Kanados ir JAV gabenamų karinių medžiagų, degalų ir maisto srautą į Britų salas.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Danija išliko neutrali, bet kai 1940 m. karalystė formaliai pasidavė Vokietijai, naciai galėjo potencialiai dislokuoti savo povandeninius laivus, Danijai priklausančiose Farerų salose, Grenlandijoje ir Islandijoje – tai JK sukėlė tikrą galvos skausmą.

Ir atvirkščiai, šios salos buvo strateginės vietos sąjungininkų karinio jūrų laivyno ir oro pajėgų vilkstinių apsaugos operacijoms. Britanija neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik imtis skubių veiksmų, kad apsaugotų savo gyvybiškai svarbią Šiaurės Atlanto laivybos grandinę.

1940 m. balandžio mėnesį, trys Didžiosios Britanijos karališkojo laivyno laivai nedelsdami atvyko į Farerų salas, esančias vos už 320 km į šiaurę nuo Škotijos pakrantės, siekdami užkirsti kelią vokiečių pajėgų invazijai. Netrukus salas užėmė nedidelis Karališkųjų jūrų pėstininkų kontingentas. Farerai turėjo didelę autonomiją nuo Danijos, o jų gyventojai neoficialiai sutiko su okupacija – protestas buvo tik formalumas.

Islandija taip pat turėjo autonomiją nuo Danijos, o Didžioji Britanija pakvietė Islandiją atmesti Danijos pasidavimą Vokietijai ir prisijungti prie sąjungininkų.

Islandija greitai atmetė kvietimą, todėl 1940 m. gegužės 10 d. britų pajėgos, sudarytos iš Karališkojo laivyno ir daugiau nei 750 karališkųjų jūrų pėstininkų, įsiveržė į Islandiją kodiniu pavadinimu „Operacija Fork“ (Šakutė), pažeisdamos salos neutralumą. Pajėgos atvyko į Islandijos uostą ir sostinę Reikjaviką. Britų pajėgoms nebuvo pasipriešinta.

Netrukus britų pajėgos užėmė visą salą, siekdamos užtikrinti gyvybiškai svarbius ryšių ir transporto centrus bei išsiųsti jūrų pėstininkus į tikėtinas invazijos vietas paplūdimiuose. Islandijos vyriausybė išreiškė oficialų protestą ir griežtą reikalavimą atlyginti bet kokią žalą ir sumokėti už valdomą turtą ir įrangą, o britų vadas greitai sutiko. Vos po savaitės, 1940 m. gegužės 17 d., 4000 Kanados armijos karių atvyko padėti karališkiesiems jūrų pėstininkams.

Britams perėmus Islandijos kontrolę, vokiečių kariuomenė pagal planą, pavadintą „Operacija Ikarus“, svarstė įsiveržti į salą, tačiau dėl nepakankamų oro ir jūrų pajėgų bei pažeidžiamų tiekimo linijų planas greitai buvo sustabdytas. Galiausiai Didžiosios Britanijos Sandraugos okupacinės pajėgos sudarė daugiau nei 25 000 karių, skirtų apsaugoti salą ir Karališkųjų oro pajėgų, Karališkojo laivyno ir Kanados karališkojo jūrų laivyno elementus, atliekančius konvojaus apsaugos pareigas.

Nors techniškai vis dar neutralios, Atlanto vandenyne didėjant vokiečių atakoms prieš JAV laivus, Jungtinės Valstijos 1941 m. liepą išsiuntė daugiau nei 4000 JAV jūrų pėstininkų į Islandiją, per antrąją invaziją į salą. Šiek tiek diplomatiškai apdairiai, Didžioji Britanija, Islandija ir JAV Amerikos pajėgų atvykimą įvardijo kaip neutralios jėgos, ginančios kitos neutralios tautos interesus, veiksmą. JAV pajėgų buvimas leido Britanijai patogiai perskirstyti savo karius, kurių labai reikėjo kovai Šiaurės Afrikoje.

Kai 1941 m. gruodį JAV įstojo į karą, po Japonijos puolimo Pearl Harbore, Havajuose, JAV kariuomenės kariai pakeitė Amerikos jūrų pėstininkus ir saloje vienu metu pradėjo tarnauti daugiau nei 30 000 amerikiečių karių. Didžiosios Britanijos ir Kanados oro pajėgos ir laivynai toliau veikė Islandijoje iki karo pabaigos.

Karo metu vokiečių liuftvafė kelis kartus atakavo Farerų salas, o Islandijos žvejybos laivynai patyrė nuostolių dėl vokiečių jūrinių minų ir povandeninių laivų atakų.

1944 m. Islandija oficialiai paskelbė savo nepriklausomybę nuo Danijos. Pasibaigus karui dauguma sąjungininkų pajėgų paliko salą. Vienas iš sąjungininkų okupacijos privalumų buvo didžiulis kelių, jūrų ir oro uostų infrastruktūros kiekis, pastatytas saloje. Dėl augančio pokario Sovietų Sąjungos agresyvumo JAV pajėgos grįžo į Islandiją 1947 m., o Islandijos Respublika tapo Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) nare 1949 m., kai susikūrė aljansas.

JAV oro pajėgos, o vėliau karinis jūrų laivynas valdė didelį aerodromą, kuris 1947–2006 m. tapo Naval Air Station Keflavik (NASKEF), iš esmės atlikdamas tą pačią priešvandeninę misiją, kurią turėjo per Antrąjį pasaulinį karą, išskyrus tai, kad šį kartą priešas buvo sovietų laivynas.

2015 m., didėjant Rusijos Federacijos agresijai, NASEF buvo atnaujintas. Aerodromas yra JAV karinio jūrų laivyno priešvandeninių ir žvalgybos informaciją rinkančių lėktuvų P-8 „Poseidon“ bei rotacinių NATO naikintuvų, įskaitant Didžiosios Britanijos karališkąsias oro pajėgas, bazė.