Didžiausią žmonijos pažangą iš tiesų galėjo nulemti vaikų žaidimai

Nedaugelis kilmės istorijų yra tokios mįslingos kaip rato išradimas. Thomas Edisonas teigė, kad genialumas – tai 1 proc. įkvėpimo ir 99 proc. triūso, tačiau mūsų protėviams skirti 99 proc. triūso išradimams buvo problema. Net ir supratę, kad gali judinti objektus riedėjimo judesiu, jie turėjo pakankamai ištobulinti savo inžinerinius įgūdžius, kad sukurtų iš tikrųjų veikiantį ratą.

„Norint pagaminti pilnos apimties ratą, reikia daug fizinių išteklių, daug laiko ir įgūdžių“, – sako Danijos Orhuso universiteto archeologas Felixas Riede. Tačiau kaip priešistorinis išradėjas galėjo sau leisti išlieti tiek kraujo, prakaito ir ašarų eksperimentams, kai dar reikėjo išlaikyti ir šeimą?

Įkvėptas savo mažamečio sūnaus, F.Riede pasiūlė netikėtą sprendimą. Jis mano, kad technologinėms naujovėms reikalingi įgūdžiai buvo lavinami žaidžiant. Kol suaugusieji dirbo rimtą darbą, kad užtikrintų šeimos išlaikymą, jaunuoliai natūraliai eksperimentavo su juos supančiais daiktais. Jei F.Riede teisus, kai kurių svarbiausių žmonijos išradimų, įskaitant ratą, audimą ir šaunamuosius ginklus, šaknys glūdi vaikų žaisluose.

Idėja, kad žaislai suformavo žmoniją, remiasi vis labiau augančiu supratimu, kokie svarbūs mūsų smegenų evoliucijai buvo žaidimai. Senovės hominidų liekanų (pavyzdžiui, dantų) analizė rodo, kad mūsų rūšis Homo sapiens mėgaujasi neįprastai ilga vaikyste. Ilgesnė vaikystė suteikia daugiau laiko vaizduotės žaidimams, kurie, kaip įrodyta, lavina daugelį svarbių kognityvinių įgūdžių, įskaitant loginį mąstymą ir gebėjimą numatyti įvairius scenarijus. Pasak April Nowell iš Viktorijos universiteto Kanadoje, tai gali paaiškinti, kodėl esame vienintelė rūšis, turinti tokią turtingą simbolinę ir meninę kultūrą.

Tačiau keista, kad niekas iki šiol nenagrinėjo žaislų archeologiniuose įrašuose kaip daiktų, galėjusių daryti įtaką mūsų protėvių kognityvinei raidai, – kol F.Riede neįkvėpė jo sūnaus žaislai. „Kai tik susilaukiate vaikų, namus užpildo žaislai“, – sako jis. Tai būdinga ne tik Vakarams: beveik kiekvienoje šiuolaikinėje visuomenėje vaikai žaidžia su miniatiūrinėmis suaugusiųjų daiktų versijomis.

Keletas psichologinių tyrimų parodė, kad žaislų savybės gali turėti tiesioginės įtakos vaikų kognityvinei raidai. Vieno eksperimento metu vaikai, žaidžiantys su žaislais, kurie neturi vienos paskirties, – pavyzdžiui statybinėmis kaladėlėmis, kurias galima sudėlioti įvairiais būdais – buvo linkę geriau spręsti vadinamąsias divergentines problemas.

Šioms problemoms spręsti reikia sugalvoti daug sprendimų – pavyzdžiui, surasti naujus žinomo daikto panaudojimo būdus. Žaislai taip pat gali padėti vaikui suprasti mechanines savybes – pavyzdžiui, riedančio kamuolio judėjimą – ir atlikti socialinius vaidmenis – pavyzdžiui, auklėti lėlę.

„Žaislai palengvina ir kartu apriboja vaikų pažintinę veiklą ir mąstymą“, – sako F.Riede.

Pagal jo hipotezę, priešistoriniai žaislai leido vaikams žaidžiant tyrinėti naujus pažįstamų daiktų panaudojimo būdus ir pritaikymus. Taip jie galėjo įgyti geresnį technologinį supratimą ir lankstesnį požiūrį, kuris lemia didesnį kūrybiškumą. „Būtent šis kognityvinis pradas lemia, kad išradimai iš tikrųjų pasiteisina“, – teigia archeologas.

Pažangą įkvėpė žaidimai

Ši idėja dar tik skinasi kelią, tačiau F.Riede, A.Nowell ir jų kolegos neseniai paskelbė straipsnį, kuriame aprašė keletą įdomių atvejų. Pavyzdžiui, nagrinėdami maždaug prieš 4500 metų Grenlandijoje gyvenusių bendruomenių archeologinius duomenis, jie nustatė, kad ankstyvieji kolonistai neturėjo žaislų ir jų materialinėje kultūroje buvo mažai naujovių – o maždaug prieš 800 metų į Grenlandiją atsikėlusi tulių tauta turėjo daug miniatiūrinių daiktų, kurie, atrodo, buvo sukurti specialiai vaikų žaidimams, įskaitant žaislines baidares, rogutes, ginklus ir lėles.

Atrodo, kad jų atsiradimas sutapo su naujų suaugusiųjų technologijų, tokių kaip pažangios konstrukcijos harpūnų, sudėtingų valčių ir įmantrių drabužių, atsiradimu. Chronologija nėra pakankamai tiksli, kad būtų galima nustatyti, kas atsirado pirmiau – žaislai ar pažangios technologijos, tačiau F.Riede mano, kad abi šios sritys galėjo augti kartu, nes turtingesnė materialinė kultūra įkvėpė naujus žaidimų objektus, kurie savo ruožtu paskatino jaunus protus siekti tolesnių naujovių.

Tyrėjų komanda taip pat atkreipia dėmesį į Vakarų kyšulio vietoves Pietų Afrikoje, datuojamas 60 000–80 000 metų. Analizuojant uolienų fragmentus galima daryti prielaidą, kad vaikai mėgdžiojo suaugusiųjų akmens apdirbimą, gamindami primityvias ir funkciškai nenaudingas tikrų įrankių kopijas.

Atrodo, kad šis „kopijavimas žaidžiant“ vėl sutampa su sudėtingomis naujomis technologijomis, įskaitant pirmuosius strėlių antgalius – o tai leidžia manyti, kad vaikystės žaidimai galėjo paskatinti didesnes kultūrines naujoves.

Vis dėlto būtent rato išradimas labiausiai patvirtina F.Riede idėją. Seniausi ratinių transporto priemonių įrodymai rodo, kad ši technologija atsirado maždaug prieš 5500 m. Vakarų Eurazijoje – Šiaurės Kaukaze, Mesopotamijoje ir Vidurio bei Šiaurės Europoje. Tačiau maždaug dviem šimtmečiais anksčiau buvo sukurti nedideli gyvūnų modeliai, kurių pėdose išgręžtos skylės ašiai, ir keraminiai diskai, kurie veikė kaip ratai. Gyvūnų figūrėlės buvo tuščiavidurės be viršaus, todėl galima manyti, kad tai buvo puošnūs geriamieji indai, galbūt naudoti per ritualus. Tačiau atsižvelgdamas į jų dydį ir į tai, kad miniatiūriniai gyvūnai daugelyje šiuolaikinių kultūrų yra naudojami kaip žaislai, F.Riede mano, kad tai irgi buvo žaislai. „Juos galima drąsiai vadinti mielais“, – sako jis.

Jei taip, tai vaikai, žaisdami su šiais žaislais, turėjo perprasti sukamojo judėjimo mechaniką. Jie galėjo naudoti savo žaislus įvairiems daiktams vežti ir praktikuoti įvairius jų judėjimo būdus.

Galbūt jie net eksperimentavo su skirtingo dydžio arba iš skirtingų medžiagų pagamintais ratukais. Kai vaikai užaugo, tie patys įgūdžiai padėjo jiems atlikti kognityvinį šuolį, reikalingą įsivaizduoti vežimą, o visuomenė, neturinti šių žaislų, būtų sunkiai sugalvojusi tinkamą konstrukciją. Galbūt pirmieji išradėjai netgi naudojo žaislus prototipams gaminti.

„Lengvai galima pagaminti 100 miniatiūrinių figūrėlių, kurios visos būtų skirtingos, pažaisti su jomis – tiesiogine prasme – ir tada pažiūrėti, kokia konstrukcija geriausiai tinka“, – sako F.Riede.

Archeologė Michelle Langley iš Griffitho universiteto Pietryčių Kvinslende (Australija) sutinka, kad šią idėją verta toliau tirti. „Žmogus tiesiog neatsibunda suaugęs ir galintis daryti visus šiuos dalykus. Reikia praktikuotis, susipažinti su žaliavomis ir jų veikimu, – sako ji. – Tai didelis mokymosi procesas, kurį reikia pradėti nuo mažens.“

Kaip ir F.Riede, M.Langley įkvėpė jos pačios vaiko elgesys. Neseniai ji paskelbė straipsnį, kuriame teigia, kad įvairius archeologinius objektus, dažnai laikomus ritualiniais daiktais, reikėtų naujai interpretuoti kaip žaislus. Pavyzdžiui, gyvūnų figūrėlės galėjo būti svarbios mokant vaikus medžioklės. „Lengviau, kai turi šiuos mažus pagalbininkus“, – sakė ji.

M.Langley šiuo metu rengia tyrimą, kurio metu priešistorinių daiktų kopijas duos mažiems vaikams, kad būtų galima nustatyti būdingus nusidėvėjimo dėsningumus, atsirandančius žaidžiant: pavyzdžiui, ar jie tampa lygūs ir nupoliruoti, ar sutrūkinėję ir suskilinėję. Tai leistų archeologams geriau nustatyti, kurie artefaktai iš tiesų buvo žaislai – ir galbūt tai būtų dar vienas F.Riede hipotezės įrodymas.

F.Riede, M.Langley ir A.Nowell dabar planuoja surengti konferenciją Australijoje, kurioje dalyvaus įvairių sričių mokslininkai, norintys ištirti, kaip būtent vaikai, į kuriuos archeologai taip ilgai nekreipė dėmesio, lėmė kultūrinius pokyčius.

„Į jau turimus daiktus turime pažvelgti naujomis akimis ir kitu kampu, nes vaikų materialinė kultūra yra tikrai svarbi norint suprasti ilgalaikes inovacijų ir kūrybiškumo trajektorijas“, – sako F.Riede. Jei šie mokslininkai teisūs, didžiausią mūsų pažangą iš tiesų galėjo nulemti vaikų žaidimai.

Parengta pagal „New Scientist“.