Visa tiesa apie „suakmenėjusias“ Vezuvijaus aukas: jos nėra tokios, kokios gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio

Jis grasino išsiveržti 15 metų, o tą dieną pagaliau įvyko nelaimė, rašo „IFLScience“.

Vezuvijaus išsiveržimas buvo tikra katastrofa. Vulkanas išspjovė mirtiną raudonai įkaitusių dujų, išlydytų uolienų ir karštų pelenų mišinį, kuris pasiglemžė apylinkes, ir netikėtai užklupo Pompėjos piliečius.

Šiandien Pompėja yra pagrindinė turistų traukos vieta, kasmet pritraukianti apie 2,5 mln. lankytojų. Viena pagrindinių įdomybių – garsieji „akmeniniai“ nelaimingų sielų kūnai.

Tačiau čia yra staigmena: šie „kūnai“ iš tikrųjų nėra kūnai. Jie yra sudėtingų archeologinių metodų, sukurtų 1860 m., rezultatas.

Tikrieji Pompėjos gyventojų kūnai jau seniai išnyko, o lavoje liko tik tuštumos, kuriose buvusios mirusiųjų figūros laikė atviras pakankamai ilgai, kad jos aplink kūnus spėtų atvėsti.

Archeologai pelenuose, dengiančiuose vietą, pastebėjo daugybę skirtingų skylių ir ertmių. Jose buvo tikrieji Pompėjos gyventojų „kūnai“, tačiau tai nebuvo tie modeliai, kuriuos matome šiandien. Kai mėsa, vidaus organai ir drabužiai sudegė, liko tuštuma – tikslus žmogaus formos įspaudas jo mirties momentu.

Neilgai trukus kažkam kilo mintis užpildyti šias tuštumas ir sukurti gipso liejinius, kurie būtų tikslios kūno formos kopijos. Šiuolaikiniai archeologai naudoja naujesnes technologijas, tokias kaip rentgeno spinduliai, tačiau dažniausiai liejinių gamybos metodika išlieka ta pati.

Be to, „kūnai“ nėra tokie seni. Tiesą sakant, jų kūrimo technologija yra daugkartinio naudojimo, todėl kiekvienas kūnas gali būti lengvai „klonuojamas“ po mirties tiek kartų, kiek norite.

Tačiau nors Pompėja, kurią šiandien žinome, yra šiuolaikinių atkūrėjų, tyrinėtojų ir ankstyvųjų romėnų statytojų bendradarbiavimo rezultatas, ji tebėra nuostabi ir jaudinanti vietovė.

Kūno liejiniai padeda mums parodyti, koks buvo gyvenimas Pompėjoje prieš išsiveržiant Vezuvijui, ir primena apie neįtikėtiną gamtos galią.