Egonas Flaigas: „Afrikos kolonizavimas padarė galą vergijai“

Europos viduramžiai nebuvo tokie jau tamsūs: prieš tūkstantį metų į šiaurę ir į vakarus nuo Alpių plytėjusios teritorijos buvo vieninteliai regionai žemėje, kuriuose nebuvo vergų. Vergovės vietą čia užėmė baudžiava. Tačiau kitaip negu vergai, baudžiauninkai buvo visuomenės dalis ir, nors stovėdami ant paties žemiausio socialinių kopėčių laiptelio, gyveno palyginti pakenčiamą gyvenimą. Niekas neturėjo teisės jų parduoti arba prievarta ištremti. Kai 1066 metais normanai užkariavo Angliją, jie ėmėsi negailestingai naikinti vergovės likučius. XIII amžiaus viduryje „Saksų veidrodyje“, vokiečių viduramžių teisės rinkinyje, buvo atsisakyta ir baudžiavos, ir vergijos. 1299 metais Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis dovanojo laisvę visiems karaliaus dvaro baudžiauninkams, kadangi „kiekviena žmogiška būtybė, kuri yra sukurta pagal mūsų Viešpaties paveikslą, pagal prigimtinę teisę turi būti laisva“. Taigi jau tada būta sampratos apie „prigimtinę teisę į laisvę“ – veik 500 metų iki Jungtinių Valstijų Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo, pačiame vadinamųjų tamsiųjų viduramžių įkarštyje.

Šiaurės Vakarų Europos „siauras ypatingasis kelias“, kaip jį įvardija Flaigas, buvo absoliuti išimtis. Visur kitur vergovė tuo metu buvo įprastas reiškinys. Vikingai ir vengrai, ankstyvaisiais viduramžiais reguliariai puldinėję Šiaurės Vakarų Europą, buvo vergų medžiotojai. Sykiu ir arabai, kurie X amžiuje įsitvirtino pietinėje Prancūzijos dalyje bei Italijoje ir buvo apsiautę netgi Romą. Iš Bari miesto Italijos pietuose į Tunisą reguliariai kursuodavo laivai, prigrūsti vergų iš Europos. Vengrai savo aukas Dunojumi ir Juodąja jūra plukdydavo į Rytų šalių vergų turgus. Didžiausias vergų turgus Europoje buvo Al Andalūzijoje, arabų užimtoje Ispanijos dalyje, kuri tradiciškai laikoma laisvės bastionu ir įvairių religijų bendrabūvio pavydžiu. Tačiau tai tėra mitas, o istorinė tikrovė buvo visiškai kitokia. Flaigo manymu, Šiaurės Vakarų Europa tik per plauką netapo islamiškojo pasaulio vergų šaltiniu – kaip antai Afrika. Nuo panašaus likimo Šiaurės Vakarų Europą išgelbėjo Otonas Didysis, 955 metais Lechfeldo mūšyje sumušdamas vengrus.

Didelis žingsnis atgal buvo žengtas įsigalėjus islamui. Arabų kariaunos per labai trumpą laiką sukūrė imperiją ir sykiu, pasak Flaigo, „didžiausią ir ilgaamžiškiausią vergovinę sistemą pasaulio istorijoje“. Žaliąja Pranašo vėliava nešini ir šariato principais besivadovaujantys užkariautojai musulmonai pavergė kur kas daugiau žmonių, negu tai kada nors buvo padarę romėnai. Vien Ispanijoje VIII amžiaus pradžioje vos per dešimtmetį į vergovę buvo paimta 150 tūkstančių žmonių. XI amžiuje afganų kariai šimtus tūkstančių pavergtų indų išsigabeno į centrinę Aziją, kur jie buvo mainomi į arklius. Iš čia kilęs ir Hindukušo kalnų pavadinimas, reiškiantis „indų mirtis“. Islamo viešpatavimas buvo pagrįstas vergove. Kalifai ir sultonai laikė milžiniškas nuolatines kariuomenes, sudarytas iš karo belaisvių. Kadangi dalyvauti valdant teokratinės despotijos principais grįstą imperiją negalėjo nei aristokratija, nei piliečiai, visa biurokratija ir administravimas buvo vergų rankose. Kasyklose, malūnuose ir laukuose plūkėsi šimtai tūkstančių vergų. Islamo imperijos alkis buvo nepasotinamas. Antai IX amžiuje Bagdado kalifai pavergė maždaug 600 tūkstančių karo belaisvių, vadinamųjų mameliukų. Balkanų kraštuose nuo XIV amžiaus į vergovę pateko maždaug penktadalis visų krikščionių vaikų, kurie būdavo verčiami priimti musulmonų tikėjimą ir rengiami tapti janyčarais. Flaigo apskaičiavimais, per keturis su puse šimtmečio trukusį Osmanų imperijos viešpatavimą Balkanuose toks likimas turėjo ištikti milijonus vaikų. Islamo imperijos pakraščiuose vyko nesibaigiantys karai, kuriuos kalifai, sultonai, emirai ir mogolai vykdė turėdami vieną tikslą – prisigrobti kuo daugiau vergų. Antai X amžiuje Kordobos kalifas per 27 metus 25 kartus paskelbė džihadą – „šventąjį karą“ – prieš krikščioniškus Ispanijos regionus. Tačiau skaudžiausiai tai palietė Afriką. Žingsnis po žingsnio didesnioji žemyno dalis tapo milžinišku vergų šaltiniu islamo pasauliui. Milijonus vergų iš Juodosios Afrikos per Indijos vandenyną išgabeno į Indiją ir Kiniją. Dar XIX amžiaus pabaigoje per Sacharą traukė ilgi vergų karavanai. Sudane ir Juodosios Afrikos gilumoje susiformavo islamizuotos plėšikautojų valstybės, turėjusios tik vieną užduotį: parūpinti vergų. Pasak Flaigo, subsacharinėje Afrikos dalyje vykusios vergų medžioklės „neretai prilygo genocidui siaurąja to žodžio prasme, kadangi daugelis etninių grupių buvo absoliučiai išnaikintos“.

Arabizuoti nomadai į Juodosios Afrikos gyventojus žiūrėjo kaip į natūralų vergų rezervuarą. Šių dienų kruvinas konfliktas Darfūre, kurio metu daugiausia arabų klajoklių sudaromos sukarintos grupuotės ėmė stumti Darfūro teritorijoje gyvenančius ne arabų kilmės juodaodžius afrikiečius, yra ne kas kita kaip šimtmečius trukusios vergų medžioklės atgarsis: dar 1871 metais vienas sultonas valstybės svečio garbei šiandieniame Čade surengė vergų medžioklę. Tūkstantmetį trukęs islamo viešpatavimas ir nuolatiniai vis didesnėse Afrikos teritorijose vykdyti pavergiamieji karai turėjo siaubingų pasekmių žemynui – kultūrinių, socialinių, ekonominių ir politinių. XV amžiaus pabaigoje į Afrikos vergų prekybą įsitraukė portugalai. Galingais laivais jie galėjo transportuoti vergus greičiau ir nepatirdami didelių nuostolių. 1500 metais Portugalijai užėmus Braziliją, darbui besiplečiančiose cukranendrių plantacijose reikėjo vis daugiau vergų. Per 300 metų naujakuriai portugalai į Braziliją atplukdė 3,9 milijonus vergų iš Afrikos – 41 procentą visų į Ameriką atgabentų afrikiečių. Nuo XVII amžiaus vidurio vergus iš Afrikos į Naująjį pasaulį pradėjo gabenti olandų, prancūzų bei anglų prekybininkai, daugiausia į Karibų salas. Nuo 1600 iki 1825 metų į Šiaurės Ameriką buvo atgabenti maždaug 365 tūkstančiai vergų. Iki 1860-ųjų jų skaičius išaugo iki keturių milijonų. Per visą 300 metų transatlantinės prekybos vergais laikotarpį europiečiai užsiėmė išimtinai prekyba. Jie nemedžiojo, nerengė pavergiamųjų karų. Flaigas pabrėžia, kad tai darė patys afrikiečiai: „Afrikiečiai pavergdavo kitus afrikiečius, jie deportuodavo savo aukas ir parduodavo juos kaip gyvulius prekybininkams iš Europos. Kodėl? Kadangi jie visiškai nesitapatino su savo pavergtomis aukomis.“ Ilguose žygiuose iš krašto gilumos Atlanto vandenyno link neretai žūdavo daugiau vergų negu per kelionę į Ameriką. Vakarų Afrikoje šis verslas visada išliko pačių afrikiečių rankose: jie nustatydavo kainą ir nuspręsdavo, kiek vergų gaus vienas ar kitas europietis kapitonas. Flaigo įsitikinimu, Afrikoje šimtmečius musulmonų vykdyta vergų medžioklė buvo prielaida transatlantinei prekybai vergais, kuria užsiėmė europiečiai. Tos islamizuotos Afrikos plėšikautojų valstybės, kurių vienintelis tikslas buvo vergų medžioklė, „buvo pasirengusios lanksčiai reaguoti į bet kokią naujai atsiradusią paklausą“ ir pačios ją kurti. Džihado vardu rengdamos vergų medžiokles – kurios iki pat XIX amžiaus buvo iš tiesų įvardijamos kaip „šventieji karai“ – plėšikaujančios valstybės užvertė rinką tokiais skaičiais vergų, kad šie karai išties ima atrodyti „kaip pagrindinis vergų eksporto į Ameriką veiksnys“.

Tuo tarpu islamo pasaulyje apie vergovės panaikinimą netgi nediskutuota. Vergija nekėlė jokių abejonių, kadangi apie vergus kalbama Korane, be to, jų turėjo ir pats pranašas Mahometas. Osmanų imperija priešinosi britų daromam spaudimui. Pradėjus derybas dėl vergovės uždraudimo, Arabijos pusiasalyje iškilo sukilimų grėsmė. Tad Osmanų imperijoje neryžtingai paskelbus apie vergovės panaikinimą, arabams buvo padaryta išimtis. Tik 1882 metais, kai britai užėmė Egiptą, prekyba vergais liovėsi taip pat ir Artimuosiuose Rytuose. Afrikos gilumoje pavergiamieji karai tęsėsi toliau, jie apėmė Centrinę Afriką ir Kongo baseiną. Vergų medžiotojai iš arabiškų kraštų pasiekė netgi Afrikos Didžiuosius ežerus. Todėl Europos aboliucionistai – vergovės priešininkai – ėmė raginti jėga padaryti galą vergų medžioklei Afrikoje. Flaigo įsitikinimu, būtent šis veiksnys sąlygojo Europos kolonialistinę politiką Afrikoje.

Ir iš tikrųjų Europos kolonijinės jėgos sugebėjo beveik visiškai sustabdyti Afrikoje ilgus šimtmečius vykdytas vergų medžiokles. Dėl tos priežasties Flaigas kalba apie europiečių „humanišką kolonializmą“ Afrikoje ir pateikia provokuojančią išvadą: „Europos kolonializmas [...] po tūkstantį metų trukusios kruviniausios prievartos ir masinių žudynių atvėrė Afrikai naujų horizontų. Suprantama, kolonijinės sistemos ribose.“ Pasak Flaigo, jeigu europiečiai nebūtų pasilikę Afrikoje, vergija būtų kaipmat sugrįžusi. Nieko nuostabaus, kad šis stiprus teiginys provokuoja diskusijas ir istorikų ginčus. Antai Hamburgo savaitraštyje Die Zeit iš karto pasirodžiusioje recenzijoje pasipiktinta Flaigo požiūriu į Europos kolonializmą. Tačiau nepateikiant jokių argumentų. Jie, bent jau iki šiol, byloja šio senovės istoriko iš Rostoko naudai.

Egono Flaigo knygą „Weltgeschichte der Sklaverei“ („Vergovės istorija“) 2009 metais išleido leidykla C. H. Beck.

Botho Keppelio parengtą knygos apžvalgą iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė.

Die Weltwoche, 10/08