Egidijus Papečkys. Lietuvos okupacija 1940 m.

Lietuvos kariuomenė karštligiškai ginklavosi ir ieškojo kelių kariuomenės potencialui sustiprinti. Visų pirma, buvo numatyti suformuoti nauji, motorizuoti, priešlėktuviniai ir prieštankiniai daliniai. Buvo suformuotos 5 motorizuotos priešlėktuvinės kuopos, o pėstininkų pulkuose numatyti atskiri motorizuoti būriai, ginkluoti 20 mm automatiniais pabūklais LAP. Ateityje numatyta pėstininkų pulkuose suformuoti 47 mm prieštankinių pabūklų būrius, karo metu Kauno komendantūra turėjo mobilizuoti prieššarvinį batalioną. 1940 metais numatyta padidinti minosvaidžių skaičių kariuomenėje, pėstininkų pulke vietoje vieno minosvaidžių būrio turėti 3 tokius būrius, po 1 kiekviename šaulių batalione. Nutarta pagreitinti prieštankinių minų gamybą, pirmi keli tūkstančiai turėjo būti pagaminti iki 1940 liepos, o iki metų galo – bent 50000 vienetų.  1939 metais manevruose sėkmingai išbandyti motorizuoti inžineriniai būriai. Lyginant su kitų šalių kariuomenėmis greitai ir užtikrintai įvykdyta 1939 dalinė mobilizacija atskleidė tik nežymius trūkumus ir leido tikėtis pakankamai sėkmingos mobilizacijos ir netikėtai užpuolus priešui bei aktyviai veikiant jo aviacijai. Tenka pripažinti, kad mobilizacinius planus gerokai sujaukė sovietinės karinės įgulos Lietuvos teritorijoje.

Šaulių būriai turėjo nedelsdami stoti į kovą su priešakiniais priešo daliniais, naudodami partizaninio karo taktiką. Jiems buvo numatyti daryti ardymus ir kliūtys, pvz., šaulių būriui išduota žibalo tiltui padegti.  Galbūt šiandien tai gali sukelti šypseną, tačiau tuo metu tai buvo gana paprastas ir efektyvus būdas naikinti medinius tiltus ir tiltelius. Priekaištai, kad partizaninė taktika nebuvo numatyta yra visiškai neteisingi. Tokiai taktikai skirtas visas Lietuvos kariuomenės Pėstininkų statuto II dalies (Kautynės) IX skirsnis (Partizanų veiksmai). Tą paneigia ir su šauliais susiję kariuomenės dokumentai, saugomi LCVA. Buvo numatyta prieš  pagrindinę gynybos liniją daryti ardymus ir kliūtis iki 5 km gylio. Tačiau tam reikėjo sprogmenų, žmonių ir, visų svarbiausia, laiko. Reikėjo laiko ir mobilizacijai, papildyti taikos meto sudėties dalinius ir suformuoti naujus. Tam reikėjo mažiausiai 30 valandų. O laiko nebuvo. Ultimatumas buvo paskelbtas 1940 birželio 14 d. apie 23 val., nurodant terminą iki 1940 birželio 15 d. 9 val. ryto Lietuvos laiku. Šiandien galime tiktai spėlioti, ar priėmusi sprendimą priešintis Lietuvos vyriausybė galėjo tikėtis laimėti kažkiek laiko, reikalingo kariuomenei mobilizuoti ir gynybai parengti. Būtina pažymėti, kad pagrindines kryptis turėjo pridengti pakankamai stiprios, jau taikos metu sudarytos priedangos rinktinės. Dar po 1938 metų kovo įvykių buvo padarytos reikiamos išvados dėl šių rinktinių pajėgumo ir veiksmų, vėliau sėkmingai patikrintos manevruose.

Atgavus Vilnių, dalis kariuomenės (1-as pėstininkų ir 3-ias kavalerijos pulkai su artilerija) buvo dislokuota Vilniuje ir Vilniaus krašte. Švenčionėlių poligone pratybas baiginėjo ir itin patriotiška ir moraliai stipri jėga – Karo mokykla (2 kadro ir 3 aspirantų kuopos, mokomoji baterija). Šie daliniai stovėjo beveik kaktomuša su smogiamosiomis 3-ios ir 11-os armijų grupuotėmis. Lėti, negausūs, be jokios galimybės sulaukti pastiprinimo, jie turėjo nedaug šansų organizuotai atsitraukti ir susijungti su likusia kariuomene. Nebent vyriausybė būtų sugebėjusi laimėti laiko derybomis.

Bet kokiu atveju teigti, kad Lietuvos kariuomenės pasirengimas atremti agresiją buvo tik „popierinis“ nėra jokio pagrindo.

Jeigu būtų pasipriešinta

Kaip jau minėjau, pradiniame etape pagrindinis smūgis turėjo būti smogtas Kaunui. Čia buvo dislokuotas II-os pėstininkų divizijos štabas, 2-as (2 batalionai) ir 5-as (2 batalionai)  pėstininkų pulkai, 3-ias artilerijos pulkas (2 grupės), 1-as kavalerijos pulkas ir kiti daliniai. Netgi taikos meto Kauno įgula niekuo nenusileido šalimais dislokuotai 5-ai sovietų šaulių divizijai. Natūralios kliūtys – Nemunas ir Neris – leido tikėtis, kad iš karto neteks susidurti su pagrindine „Trojos arklio“ smogiamąja jėga – 2-a tankų brigada. Kaip nurodo A.Anušauskas, 112 šios brigados tankų dar gegužės pabaigoje buvo perkelti į Gaižiūnus. Nuo to, kaip ilgai pavyks išlaikyti tiltus ar juos sunaikinti, priklausė ir Kauno, ir visos Lietuvos gynyba.

Kartu turėjo būti smogta ir Marijampolės kryptimi, siekiant atkirsti kelius pasitraukti į Vokietiją. Tam buvo paskirtas 6-as kavalerijos korpusas, sustiprintas tankų brigada ir šaulių divizija. Šiai jėgai turėjo pasipriešinti Marijampolės priedangos rinktinė, kurios pagrindą sudarė 9-as pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulkas. Šis pulkas buvo vienintelis, kuris birželio 15-ą buvo pakeltas ir pajudėjo link Kybartų. Bežygiuojantį pulką pasivijo kavalerijos viršininkas generolas Tallat-Kelpša ir generolas V.Žilys ir prikalbino grįžti į kareivines.

Lietuvos mastu giliame užnugaryje karo metu turėjo mobilizuotis pagrindinės kariuomenės pajėgos, taip, kad net kritus Kaunui ir praradus jį gynusius dalinius, mūšis dėl Lietuvos dar nebūtų baigtas. Lietuvos karo aviacija jau turėjo patyrimą greitai išsisklaidyti po slaptas aikšteles ir aerodromus. Beje, kai kuriuos pasienio apsaugos batalionus (PAB), formuojamus iš pasienio policijos pareigūnų ir kitų šaulių, 1939 rugsėjį pavyko mobilizuoti per 10 valandų.

Didelė ir gerai ginkluota Sovietų Sąjungos kariuomenė turėjo ir daugybę trūkumų. Nepaisant Lenkijos „išvadavimo“ ir Žiemos karo patirties, vis dar šlubavo kariuomenės rūšių bendradarbiavimas, tiekimas, ryšiai. Labai silpna grandis buvo taktinė žvalgyba. Divizijų ir brigadų žvalgybos batalionai praktiškai buvo tik „popieriniai“, aukštesnioji vadovybė specialių žvalgybos dalinių visiškai neturėjo. Dar nuo 1939 rudens sovietai šią problemą spręndė sudarydami nedideles motorizuotas, aprūpintas tankais, šarvuočiais ir autotransportu grupes. Tačiau ir šios grupės buvo daugiau judrūs avangardai, nei žvalgybos daliniai. Pagrindinės šaulių ir kavalerijos dalys paskui savo motorizuotus priešakinius dalinius nespėjo. Labai didelė šarvuotos ir auto technikos dalis buvo sena ir susidėvėjusi. A.Anušauskas nurodo, kad trūko trečdalio autotransporto, o 45 procentai turimų automobilių buvo sugedę. 73 procentus ginkluotėje buvusių senų konstrukcijų tankų BT ir T-26 reikėjo remontuoti, trūko atsarginių dalių, pusę jų buvo galima naudoti tiktai kaip mokomuosius. Nors buvo numatyta pasinaudoti „žaibiško karo“ taktika, susidūrus su stipriu pasipriešinimu apeiti sparnus, blokuojant ir vėliau sunaikinant gynybinius rajonus, šiandien nėra pagrindo tikėtis, kad sovietams būtų pavykę tokią taktiką pritaikyti. Tas pats vaizdas, stebėtas 1939 rudenį Lenkijoje, 1939-1940 Žiemos kare, išliko ir 1941 birželį: vos pajudėję pirmyn sovietiniai junginiai prastai vykdo žvalgybą, praranda ryšį vienas su kitu, pradeda byrėti dėl techninių gedimų ir netikusio tiekimo. Į priekį metamos vietoje iš kelių skirtingų padalinių sudarytos grupės, neturinčios jokių žvalgybinių duomenų, kurios susidūrę su pasipriešinimu nepajėgios įvykdyti užduočių. Po to pamažu prisitraukia pagrindinės pajėgos ir, patirdamos nemažus nuostolius, jėga „perlaužia“ silpnesnio priešo gynybą. Beje, panaši situacija kartojosi Čečėnijoje ir netgi Pietų Osetijoje: reguliarios kariuomenės kolonos buvo „apkarstomos“ visokiais „specialiais“, „rytų“ ir kitokiais padaliniais, už kurių grėsmingų vardų slėpėsi silpnos, pusiau reguliarios formuotės.

Vokiečių oro desantas, panaudotas Belgijoje ir Olandijoje, pademonstravo šio ginklo rūšies galimybes ir privalumus. Sovietų Sąjungos oro desanto daliniai Besarabijoje demonstravo vien trūkumus. Nepaisant to, kad nebuvo jokio pasipriešinimo, desanto operacijos buvo netinkamai suplanuotos, tikslai ir uždaviniai neaiškūs, daliniai prastai paruošti desantavimui. Kaip pastebėjo patys sovietai, sutikus menkiausią pasipriešinimą nuostoliai būtų buvę didžiuliai, uždaviniai neįvykdyti. Itin silpna desanto operacijų grandis buvo tinkamų desantavimo priemonių trūkumas. Pagrindinis oro desanto lėktuvas buvo pasenęs lėtaeigis sunkusis bombonešis TB-3. Dėl desantavimui nepritaikytos šio lėktuvo konstrukcijos parašiutininkai galėjo šokti su labai dideliais intervalais. Išbarstytiems 5-7 km spinduliu parašiutininkams susirinkti sunkiuosius ginklus, susiburti į padalinius ir organizuotai vykdyti kovos veiksmus praktiškai buvo neįmanoma. Todėl desantavimas dažniausiai vykdavo išlaipinant karius aerodrome. Beje, Lietuvos kariuomenė dar 1940 m. sausio mėnesį numatė aerodromų priešlėktuvinei gynybai skirtiems 20 mm pabūklams LAP įrengti ir priešdesantinei gynybai pritaikytas pozicijas.

Gausi sovietinė karo aviacija, gausiai aprūpinta jau morališkai ir techniškai pasenusiais naikintuvais ir bombonešiais, turėjo ne mažiau trūkumų, nei žemės kariuomenė. Pasak A.Anušausko, net aštuntadalis lėktuvų buvo sugedę, o kiti - dėl įvairių priežasčių galėjo skraidyti tik 60-110 km spinduliu.

Kaip jau minėjau, pasibaigus tikrai sunkiems, sunku net spėti kelių dienų trukmės, mūšiams dėl Kauno, o 3-ios armijos 3-iajam kavalerijos korpusui prasimušus pro Panevėžį ir Nevežį, dar laukė kelios šviežios divizijos už Dubysos, vėliau ir už Jūros upių.

Taip, kad sovietinis planas sutriuškinti Lietuvos kariuomenę ir neleisti jai pasitraukti į Vokietiją greičiausiai nebūtų lengvai ir visiškai pavykęs. Tačiau visas šis kelias būtų nužymėtas ne tik sovietinių, bet ir Lietuvos karių ir gyventojų krauju.

Ar reikėjo priešintis

Kaip šiandien žinome, naktį iš birželio 14-os į 15-ą prezidentūroje įvykusiame posėdyje daugumos buvo nuspręsta nesipriešinti (nors ir nebuvo balsuota), ministras pirmininkas A.Merkys atsistatydino, naują vyriausybę sudaryti pavesta S.Raštikiui. Už pasipriešinimą pasisakė: prezidentas A.Smetona, krašto apsaugos ministras K.Musteikis, švietimo ministras K.Jokantas, valstybės kontrolierius K.Šakenis. Už ultimatumo priėmimą pasisakė kariuomenės vadas V.Vitkauskas ir buvęs kariuomenės vadas S.Raštikis, motyvuodami tuo, kad dėl Lietuvoje esančių sovietinių įgulų priešintis būtų neįmanoma. Prezidentas su daugumos Ministrų tarybos narių, naujai parinkto ministro pirmininko ir kariuomenės vado siūlymu ultimatumą priimti ir nesipriešinti nesutiko ir savo pareigas eiti pavedė ministrui pirmininkui. Birželio 15-osios rytą prezidentas A.Smetona išvyko iš Kauno į Kybartus ir pasitraukė į Vokietiją.

Yra daugybė argumentų už ir prieš pasipriešinimą. Vieni mano, kad priešintis privalėjome, nes to reikalauja garbė ir pareiga savo tautai ir Tėvynei. Kad pasipriešinę turėjome galimybę išlikti bent tiek savarankiški kiek Lenkija ar kitos Rytų bloko šalys. Neįmanoma paneigti, kad ginkluotas pasipriešinimas neleistų begėdiškai meluoti apie „taikią revoliuciją“, „savanorišką prisijungimą“, vėlesnį „išvadavimą iš nacių okupacijos“ ir t.t. Kiti teigia, jog pasipriešinę šiandien neturėtume nei Vilniaus, nei Klaipėdos. Kad būtų dar platesnio masto, dar žiauresnės ir kruvinesnės represijos prieš mūsų tautą.

Tačiau pavartykime leidinį „Lietuvos karininkai 1918-1953“, atsiminimus, Lietuvos genocido centro duomenis, paskaičiuokime, kaip nukentėjo Lietuva ir nepasipriešinusi kariuomenė. Argi buvo galima nukentėti dar labiau? Neiššovę nei šūvio 1940 birželį palaidojome Lietuvos kariuomenę, vėliau – darbščiausią ir patriotiškiausią tautos dalį. Žiaurumo neišmatuosi. Bolševizmas neparodė nei ženklo gailestingumo nei iš bado mirštančiai Ukrainai, nei tyliai pasidavusioms Baltijoms šalims. Visiškai naivu tikėtis „mažesnių“ represijų iš okupanto, besiremiančio ideologiniu genocidu. Lietuvos kariuomenė nesipriešino, tačiau tai nesutrukdė atimti gyvybę 2 metukų buvusio kariuomenės vado divizijos generolo Stasio Raštinio dukrai, o kitas dukras visam gyvenimui atskirti nuo tėvų. Įžengdami į taikiai vartus atvėrusią Lietuvą, sovietai kardais užkapojo pasienio policininką. O kitus Lietuvos piliečius pribaiginėjo jau NKVD rūsiuose ir Sibire.

Neišvengiamai sau užduodame klausimą – o gal šiandien gyventume kitaip, jei 1940 metų birželio 15-ąją būtų nugriaudėję šūviai?

Jo Ekscelencija prezidentas Valdas Adamkus, ilgai ir nuosekliai kovojęs už Lietuvos laisvę, šiuo klausimu pasisako kaip įprastai tiesiai ir labai atvirai: „Manau, kad vieningo visuomenės pritarimo pasipriešinimui tomis birželio dienomis, tikriausiai nebūtų gauta. Dėl pačios to meto politinės santvarkos. Nors tautinė santvarka nuo 1926 iki 1939 metų Lietuvai davė labai daug. Šiandien aš manau, kad tada pasipriešinti, bent simboliškai, reikėjo. Tokios pačios nuomonės buvo ir generolai K.Musteikis, J.Černius, E.Adamkavičius.“

Okupacija

Lietuvai priėmus ultimatumą, birželio 15-ą dieną pajudėjo ir po visą kraštą išplito sovietinė kariuomenė. Kaune apie pietus prie svarbiausių objektų pasirodė sovietiniai tankai. Pereidami valstybės sieną, kai kurie sovietiniai daliniai savavališkai sulaikė arba nuginklavo Lietuvos pasienio policininkus. Net ir nesutikus pasipriešinimo žygis vyko gana sunkiai. Pasak A.Anušausko, „...daugybė tankų, sunkvežimių ir traktorių liko ten, kur žygiavo okupaciniai daliniai. Okupacija būtų dar ilgiau užtrukusi, jeigu iš karto nebūtų susitarta, kad Lietuvos kariuomenė savo autotransportu per pirmas 3 dienas pergabens 1000 tonų degalų ir kitų krovinių“.

Kiti, ne Lietuvoje dislokuoti sovietų kariniai daliniai Kauną pasiekė tik naktį iš 15-os į 16-ą bei sekančią dieną. Birželio 16-ą 63 sunkieji bombonešiai TB-3, lydimi dviejų naikintuvų eskadrilių, nusileido Šiaulių Zoknių aerodrome ir išlaipino 720 214-os oro desanto brigados karių, ginkluotų kulkosvaidžiais ir minosvaidžiais. Šie desantininkai su vėliau atžygiavusia tankų brigada pasuko į Latviją.

Netrukus ištikusios tragedijos mastą pajuto visa Lietuva. Prasidėjo ir šalies valstybingumo ramsčio bei simbolio – Lietuvos kariuomenės – naikinimas.

Susidomėjusiems priminsime, jog pernai mes publikavome panašios temos Egidijaus Papečkio straipsnį "Ar galėjo Lietuva pasipriešinti SSSR?", kurio komentaruose užvirė karšta diskusiją apie to meto situaciją.