Kas sprendė, kurios knygos bus įtrauktos į Bibliją?

Populiari klaidinga nuomonė

Biblija turi savo istoriją – ir ji yra sudėtinga. Jos istorija galbūt nestebins nė vieno, kuris skaitė 2003 m. išpopuliarėjusią Dano Browno knygą „Da Vinčio kodas“. Pagal išgalvotą (ir istoriškai abejotiną) D. Browno pasakojimą, Bibliją sudarančias knygas oficialiai atrinko Nikėjos I susirinkimas, įvykęs 325 m. ir buvęs pavaldus imperatoriui Konstantinui I, kuris siekė apibrėžti krikščionių doktriną ir tikėjimą.

Tačiau nors Nikėjos I susirinkimas, be abejo, vyko Bažnyčios krizės metu, jame nebuvo sprendžiamas Biblijos kanono klausimas – nepaisant to, ką teigia D.Brownas. Iš tikrųjų Nikėjos I susirinkimas buvo susirinkęs aptarti Trejybės prigimties (kad Dievas kartu yra ir sūnus, ir tėvas, ir šventoji dvasia) ir kitų dalykų.

Taigi, kas nusprendė, kurios knygos pateks į Bibliją? Galiausiai to nenusprendė nė vienas žmogus ar žmonių grupė. Vietoje to, Biblija – tokia, kokią mes ją turime šiandien – įvairiais laikotarpiais buvo peržiūrima ir keičiama.

Biblijos sukūrimas

Svarbu nepamiršti, kad pačios knygos, šventos ar kitokios, turi savo istoriją. Iki spausdinimo mašinos išradimo apie 1440-uosius metus knygas reikėjo gaminti rankomis. Tai buvo lėtas ir varginantis procesas. Tačiau prieš tai Bibliją sudarantys tekstai buvo saugomi atskiruose rankraštiniuose ritiniuose (iki šių dienų neišliko nė vieno originalaus egzemplioriaus).

Visą I-IV mūsų eros amžių ir vėliau įvairūs Bažnyčios autoritetai bei mokslininkai ginčijosi dėl Šventojo Rašto ir dėl to, kurie tekstai turėtų būti įtraukti į Biblijos kanoną. Daugeliu atvejų jie savo oponentus, jei šie su jais nesutikdavo, išvadindavo eretikais.

Šiame žaidime nugalėdavo garsiausi ir įtakingiausi žmonės – ir laikui bėgant į kanoną būdavo įtraukiamos tos knygos (ritiniai), kurias tie, kurie jomis naudojosi, laikė autoritetingomis ir autentiškomis. Tos, kurios neatitiko reikalavimų, buvo atmestos.

Nors didžioji šio proceso dalis buvo baigta IV a. pabaigoje, diskusijos dėl Biblijos tekstų tęsėsi iki XVI a., kai Martinas Lutheris išleido vokiškąją Bibliją – pirmąjį krikščionių Šventojo Rašto vertimą į vietinę kalbą.

Atmesti tekstai

Yra daug knygų, kurios buvo atmestos iš Senojo ir Naujojo Testamento. Nors ne visos jos išliko, žinome, kad jos egzistavo – nes buvo įtrauktos į įvairius ankstyvosios Bažnyčios sekėjų platinamus sąrašus. Tarp jų yra Didachė (arba Dvylikos apaštalų mokymas), Hermo ganytojas, Petro apokalipsė, Barnabo laiškas ir Klemenso laiškas. Buvo ir kitų, įskaitant uždraustas knygas, kurios nepateko į sąrašą.

Čia verta paminėti, kad daugelis šių tekstų buvo atmesti ne dėl to, kad juose buvo kokių nors slaptų žinių, okultinių principų ar pan. Jie paprasčiausiai buvo laikomi mažiau autoritetingais arba stokojančiais dvasinio turinio, teigia „IFLScience“.