Kalendorių paradoksas: dešimt dienų, kurių niekada nebuvo

1582 m. popiežius Grigalius XIII įvedė Grigaliaus kalendorių. Prieš tai didžioji Romos pasaulio ir Europos dalis naudojo Julijaus Cezario 45 m. pr. m. e. įvestą Julijaus kalendorių.

Nors Julijaus kalendorius puikiai veikė, tačiau kilo problema nustatant Velykų datą, kuri, kaip nusprendė 325 m. Nikėjos I susirinkimas, turėjo būti pirmąjį sekmadienį po pirmosios Mėnulio pilnaties po pavasario lygiadienio. Po kelių šimtmečių buvo pastebėta, kad Nikėjos I susirinkimo nustatyta pavasario lygiadienio data – kovo 21 d. – nutolo nuo tikrojo pavasario lygiadienio.

Siekiant kalendorių susieti su Saulės metais (laikas, per kurį Žemė apsisuka aplink Saulę), Julijaus kalendoriuje kas ketverius metus buvo įtraukiami keliamieji metai, kai buvo pridedama papildoma diena. Problema buvo ta, kad tikrieji Saulės metai trunka 365,24219 dienos – todėl kas 314 metų prisidėdavo viena diena.

Siekiant atsižvelgti į lygiadienio ir saulėgrįžos poslinkį, įvedus Grigaliaus kalendorių, buvo nuspręsta, kad pasaulis turėtų tiesiog praleisti kelias dienas. Bažnyčia pasirinko spalio mėnesį, kad būtų išvengta krikščioniškojo kalendoriaus įvykių – ir po spalio 4 d., kai buvo švenčiama šventojo Pranciškaus Asyžiečio šventė, buvo pereita prie Grigaliaus kalendoriaus: visi iš karto „persikėlė“ į spalio 15 d.

Popiežius Grigalius turėjo perkelti datą 13 dienų, kad kompensuotų poslinkį, tačiau po matematikų ir mokslininkų skaičiavimų jis ją perkėlė tik 10 dienų.

Nors Katalikų bažnyčia kalendorių priėmė 1582 m., ji tai padarė per anksti, todėl atsirado didelių abiejų kalendorių neatitikimų. Vėliau Grigaliaus kalendorių perėmusios Jungtinė Karalystė, JAV ir Kanada (1752 m.) turėjo praleisti daugiau dienų, o Turkija 1926 m. ir 1927 m. prarado 13 dienų.

Parengta pagal „IFLScience“.