Aptiko masinę karių kapavietę. Tyrimas atskleidė, kokio masto žudynės čia įvyko

San Juan ante Portam Latinam (SJAPL) uolų urvas, esantis Laguardijos miestelyje Ispanijos šiaurėje, pirmą kartą buvo tirtas 1991 metais. Viename masiniame palaidojime rasta daugiau kaip 300 skeletų, kurių datavimas radioaktyviąja anglimi parodė, kad radiniai siekia 3380–3000 m. pr.m.e. Daugelis skeletų buvo susipynę tarpusavyje ir išsidėstę keistose padėtyse. Kasinėtojai taip pat aptiko dešimtis titnaginių strėlių antgalių ir ginklų ašmenų, akmeninių kirvių ir asmeninių papuošalų.

Iš pradžių tyrėjai padarė išvadą, kad rado neolito laikų žudynių pėdsakus. Tačiau nauja SJAPL skeletų analizė atskleidė, kad šie žmonės greičiausiai buvo nužudyti per atskirus žygius ar mūšius, per kelių mėnesių ar metų laikotarpį.

Žurnale „Scientific Reports“ paskelbtame tyrime pagrindinė autorė ir Ispanijos Valjadolido universiteto archeologė Teresa Fernández-Crespo su komanda aprašo užgijusius ir neužgijusius SJAPL skeletų sužalojimus. Tyrėjai iš viso rado 107 kaukolės sužalojimus, kurių dauguma buvo kaukolės viršuje ir greičiausiai atitiko bukos jėgos traumas – pavyzdžiui, smūgius akmeninėmis kuokomis ar medinėmis lazdomis. Tyrėjai nustatė, kad kaukolės traumas patyrė beveik penkis kartus daugiau vyrų nei moterų.

Taip pat buvo ištirti kitų skeletų sužalojimai. Komanda aptiko 22 galūnių traumų atvejus – daugiausia spiralinius arba V formos lūžius – ir 25 kitų kūno dalių sužalojimus. Panašu, kad kaip ir kaukolės sužalojimai, šie sužalojimai neproporcingai paveikė vyrus, kurie beveik keturis kartus dažniau nei moterys turėjo kūno traumų požymių. Durtiniai sužalojimai taip pat buvo stipriai susiję su vyrų skeletais – o tai leidžia manyti, kad vyrai dažniau nei moterys patyrė smurtą.

Paaugliai ir suaugę vyrai, palaidoti SJAPL, sudarė 97,6 proc. neužgijusių traumų ir 81,7 proc. užgijusių traumų, užfiksuotų skeletuose, kurių biologinę lytį buvo galima nustatyti. Tai, pasak tyrimo autorių, leidžia manyti, kad masinė kapavietė yra „vienas ar keli „karo sluoksniai“, atsiradę dėl mūšių ir (arba) antpuolių, kuriuose dominavo vyrai“.

„Manome, kad SJAPL matome regioninio tarpgrupinio konflikto rezultatą, – teigia T. Fernández-Crespo. – Konkurencija dėl išteklių ir socialinis sudėtingumas galėjo būti įtampos šaltinis, galėjęs peraugti į mirtiną smurtą tarp bendruomenių“.

Šias vėlyvojo neolito bendruomenes, kurių kiekvieną sudarė keli šimtai žmonių, sudarė daugiausia žemdirbiai, kurie augino kviečius ir miežius bei prižiūrėjo prijaukintų avių, galvijų ir kiaulių bandas. Tačiau papildomi ligų ir streso įrodymai, kuriuos komanda rado ant neolitinių skeletų, rodo, kad maisto trūkumas galėjo paveikti žmones ir galbūt būti smurto pasekme.

„Šis tyrimas pateikia įtikinamą tarpregioninio konflikto, kai vyrai žuvo mūšyje, atvejį, – teigia tyrime nedalyvavęs Aliaskos Ankoridžo universiteto (JAV) bioarcheologas Ryanas Harrodas. – Tai, kad 338 individų nemirtinų sužalojimų buvo daugiau nei mirtinų, rodo, jog daugelis žmonių pasveiko nuo sužeidimų – o tai gali reikšti, kad regioniniai susidūrimai nebuvo epiniai mūšiai ar karo veiksmai“.

Parengta pagal „Live Science“.