Triguba akušerijos tragedija: kaip vienas gimdymas atėmė kūdikio, motinos ir gydytojo gyvybes

„Aš nesipriešinsiu ir nešauksiu“

O prasidėjo viskas nuo santuokos. 1816 m. gegužės 2 d. princesė ištekėjo už būsimo Belgijos karaliaus Leopoldo I (1790–1865). Anuomet kilmingieji uoliai rūpinosi įpėdinių gausa, tad Šarlotė neilgai trukus ėmė lauktis.

Šeimos pagausėjimas planuotas apie 1817 m. spalio vidurį, bet pasiruošimas įsibėgėjo dar vasaros pabaigoje. Gimdymui suformuota medikų komanda: seras Richardas Croftas, gydytojas Baillie`is, slaugė pavarde Griffiths ir gydytojas Johnas Simsas.

Paradui vadovavęs R.Croftas bemat gavo miegamąjį princesės rūmuose ir priskyrė jai griežtą mitybos režimą. Šiandien skamba keistai, bet tikėtasi, kad nėščioji numes svorio dar prieš gimdymą.

Dar vienas gydytojo nurodymas – reguliarios kraujo nuleidimo procedūros. XIX a. medikai ypač mėgo šį metodą. Tikėta, kad taip pavyksta apvalyti organizmą nuo „nešvarių skysčių“.

Ką manote? Šarlotė silpo, o nauja gyvybė atkakliai atsisakė pasibelsti į pasaulį. Pirmieji sąrėmiai princesę surietė 2 savaitėmis vėliau nei planuota – lapkričio 3 d. pavakarę.

„Aš nesipriešinsiu ir nešauksiu“, – slaugei prižadėjo Šarlotė.

Vidurnaktį ją ėmė pykinti, o apie 3.30 val. R.Croftas nusprendė iškviesti liudininkus. Tais laikais potencialių Anglijos monarchų gimdymus stebėdavo speciali taryba, kuri sergėjo, ar karališkosios šeimos papildymas praėjo sklandžiai.

Ankstyvą rytą atvyko keli vyriausybės nariai, pats Kenterberio arkivyskupas ir realus talkininkas – gydytojas Baillie`is.

Svita susirinko, tačiau gimdyme progreso beveik nebūta. Atėjo vakaras, o nusikamavusi princesė pavargo – 24 val. be valgio ir 36 val. be miego. Ilsėtis Šarlotei uždraudė tas pats gydytojas R.Croftas.

Valandos slinko, o medikai svarstė, ar naujagimio nereikės ištraukti žnyplėmis. Tačiau gydytojų bendruomenėje ši priemonė jau vertinta neigiamai. Cezario pjūviui irgi nesiryžta, nes tai galėjo baigtis gimdyvės mirtimi.

Taip praėjo dar viena para. Apie 6 valandą vakaro ant paklodės ištryško pirmosios vaiko išmatos. Kūdikis akivaizdžiai kentėjo.

Po 3 valandų liudininkams buvo pranešta, kad princesė pagimdė negyvą sūnų, o slaugytoja valdžios vyrams leido apžiūrėti įrodymą – kūdikio lavonėlį.

8 dienų gedulas

Tuo metu Šarlotė kraujavo, nes jos gimda pilnai neužsitraukė. Gydytojai rankomis pašalino placentą, ir kraujavimas, regis, liovėsi.

Badu marinta moteris pagaliau gavo valgyti, jai duota kamparo, kuris turėjo stimuliuoti širdį. Vėlyvą vakarą, likus valandai iki vidurnakčio, liudininkai išsiskirstė, o medikai juos nuramino, kad princesė jaučiasi gerai.

Leopoldas parašė liūdną laišką tėvui ir tikriausiai jam buvo duota raminamųjų vaistų, kad sukrėstas vyras lengviau užmigtų.

Naktį Šarlotei pablogėjo, moteris vėmė, kraujavo, sunkiai kvėpavo, bet protarpiais griebėsi už pilvo ir šaukė iš skausmo.

Šilto vandens buteliai prie kūno ir paklodė turėjo pacientę sušildyti. Princesės būklei negerėjant, gydytojas Baillie`is nusprendė, kad princesei reikia vyno ir brendžio.

Po 15 minučių iš Šarlotės gerklės pasigirdo gargesys, ji prisitraukė kelius prie krūtinės ir nutilo.

Pulso jau nebuvo. Princesės taip pat.

Į drobes suvynioti Šarlotės ir kūdikio kūnai buvo paguldyti į atskirus karstus, o Anglija paniro į 8 dienų gedulą.

Praėjus beveik 2 savaitėms, Vindzoro pilies link pajudėjo trys karietos – pirmojoje šio pasaulio taip ir nepamatęs princas, antrojoje Šarlotė, o karavano uodegoje – širdgėlos graužiamas jos vyras.

Gydytojas nusižudė

Po tragedijos raganų medžioklės nebuvo. Našliu likęs Leopoldas ir dukros netekęs princas regentas nusiuntė padėkas gydytojui R.Croftui.

Atliktas oficialus tyrimas ir po biopsijos rezultatų nuspręsta, kad gimdymo metu medikai viską padarė, kaip pridera.

Tačiau princesės mirtis R.Croftui nedavė ramybės. Praėjo keli mėnesiai ir gydytojas nebeatlaikė.

1818 m. vasario 13 d., būdamas 56 metų, R.Croftas. Šalia jo kūno buvo rasta atversta Viljamo Šekspyro knyga su šia ištrauka: „Teisingasis pone, tegul Dievas jus saugo! Kur yra princesė?“

Princesės Šarlotės nėštumas medicinos istorijoje žinomas kaip „triguba akušerijos tragedija“, nes baigėsi kūdikio, motinos ir gydytojo akušerio mirtimis.

Ir daug metų po to į karališkosios šeimos gimdymus vykdavę medikai su neramia širdimi prisimindavo šią liūdną istoriją.