Senovėje paskendęs miestas grasina priversti perrašyti civilizacijos istoriją

Labiausiai jaudinantis atradimas, kurį 2000 m. gruodį padarė Indijos Nacionalinis vandenynų technologijų institutas (NIOT), yra tai, kad jis gali perrašyti mums žinomą žmonijos istoriją.

Tačiau praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams nuo šio reikšmingo radinio, ekspertai vis dar nesutaria dėl archeologinės vietovės, vadinamos Kambato įlankos kultūros kompleksu (GKKK), amžiaus ir reikšmės.

Į miestą panašias struktūras NIOT aptiko atsitiktinai, atlikdami įprastus regiono taršos tyrimus. Naudodama sonarinę technologiją, tyrėjų komanda giliai jūros dugne aptiko didžiules geometrines struktūras.

Tarp radimvietėje rastų nuolaužų rasta ir keramikos, karoliukų, skulptūrų, sienų fragmentų ir žmonių kaulų bei dantų – o atlikus anglies dvideginio datavimą nustatyta, kad jie yra beveik 9500 metų senumo, tuo metu pranešė „BBC News“.

2001 m. gegužės 19 d. skelbdamas apie atradimą, tuometinis Indijos mokslo ir technologijų ministras Murli Manoharas Joshis sakė, kad griuvėsiai priklauso senovės civilizacijai.

Jis teigė, kad ji galėjo būti dar senesnė už bronzos amžiaus Indo slėnio civilizaciją (dar vadinamą Harappano civilizacija) – iki šiol žinomą ankstyviausią Indijos subkontinento miestų kultūrą ir vieną iš trijų seniausių pasaulio civilizacijų, kartu su Mesopotamijos ir senovės Egipto civilizacijomis.

Kitaip tariant, atrodė, kad šis atradimas turės didžiulę įtaką mūsų požiūriui į senovės pasaulį.

Badrinaryanas

Badrinaryanas, kuris tuo metu buvo NIOT mokslinės grupės vyriausiasis geologas, rašė straipsnyje „Archaeology Online“ rašė: „Jau kelis dešimtmečius archeologai ginčijasi dėl paslaptingos Harapano (Indo slėnio) civilizacijos, klestėjusios dabartiniame Pakistane ir šiaurės vakarų Indijoje maždaug 3000 m. pr. m. e., kilmės. Dabar [mūsų nauji atradimai] rodo, kad harapanai buvo kilę iš pažangios motininės kultūros, klestėjusios paskutiniojo ledynmečio pabaigoje, kurią vėliau, prieš prasidedant (rašytinei) „istorijai“, paskandino kylantis jūros lygis.“

Ant mokslininko, „paprastai buvo manoma, kad gerai organizuota civilizacija negalėjo egzistuoti iki 5500 metų [prieš mūsų erą]. Daugelis nenorėjo pripažinti, kad daugelyje senovės religinių raštų minimuose potvynio mituose yra tiesos grūdelių.“ Tačiau jis tvirtino, kad jo kolegų ir jo paties padarytas atradimas „aiškiai įrodė, kad egzistavo senovinė civilizacija, kuri paskendo jūroje“. Bet pasak tyrėjo, „konservatyvūs archeologai sunkiai priėmė“ [versiją], kad šiuolaikiniais moksliniais metodais pavyko padaryti tokį svarbų atradimą.

„Iš pradžių, kai buvo parodytos povandeninių struktūrų nuotraukos, gautos naudojant šoninį sonarą, kai kurie tai vadino kompiuterinės programinės įrangos magija, – prisiminė B. Badrinaryanas. – Kai buvo surinkta ir parodyta šimtai artefaktų, jie išsakė nuomonę, kad juos galėjo pernešti senovinė upė!“

Anot mokslininko, siekiant įrodyti, kad artefaktai yra in situ (originalioje pozicijoje, lrytas.lt past.), buvo atlikti išsamūs moksliniai tyrimai.

„Kritika privertė mus pritaikyti moderniausias pasaulyje prieinamas technologijas ir mokslines metodikas, kurios visiškai pagrindė mūsų išvadas, o rezultatai buvo paskelbti kaip moksliniai straipsniai žinomuose tarptautiniuose žurnaluose“, – teigia B. Badrinaryanas. Ir iš tiesų, kiti ekspertai patvirtino bent kai kurias mokslininko ir jo kolegų padarytas išvadas.

2002 m. interviu „Frontline“ Indijos valstybės tarnautojas ir pagrindinis šalies senovės Indo rašto ekspertas Iravathamas Mahadevanas pripažino, kad sonarinės nuotraukos atskleidė, jog statinius greičiausiai pastatė žmonės.

„Pirma, yra keletas kvadratų, kuriuos [Badrinarianas ir jo kolegos mokslininkai] aiškina kaip gyvenvietę, išdėstytą tinkleliu, – sakė jis. – Nesu archeologas, juo labiau povandeninis archeologas, [bet] labai sunku įsivaizduoti, kad gamtoje atsirastų kelių kilometrų ilgio kvadratinių cokolių su tinklinėmis struktūromis serija. Taip pat yra ilga stačiakampio formos struktūra su kažkuo panašiu į laiptus, vedančius žemyn, kuri aiškiai sukurta žmogaus.“

Tačiau I. Mahadevanas ir kiti sutinka, kad daugelis artefaktų, įskaitant brangakmenius, galėjo būti „nuplauti“ iš kitur. Bene labiausiai ginčytinas „įrodymas“ yra vienas medžio gabalėlis. Šio medžio amžius buvo nustatytas kaip 9500 metų – daugelis ekspertų juo rėmėsi nustatydami visos vietovės amžių.

Tačiau kitas Indo specialistas – Akso Parpola iš Helsinkio universiteto – atkreipė dėmesį, kad čia reikia atsakyti į svarbiausius klausimus.

Atskirame interviu „Frontline“ jis sakė:

„Pirma, ar po vandeniu rastos medienos amžių galima susieti su vietovės senumu? Antra, ar šio vieno įrodymo pakanka, kad būtų galima daryti išvadą apie vietovės senumą? Trečia, ar po vandeniu esanti vieta yra saugus kontekstas norint įvertinti vietovės senumą? Ar datavimas radioaktyviąja anglimi (kuris naudojamas šiuo atveju) ir termoluminescencija (kuri naudojama radimvietėje rastai keramikai) gali suteikti patikimą senovės laikotarpių datavimą?“

Jis pripažino, kad matė „keletą įdomių medžiagų, kurios, atrodo, aptinkamos tik šioje vietoje, o ne aplinkinėse vietovėse“. Tačiau anot mokslininko, šios vietos problema yra ta, kad čia labai stiprus potvynių ir atoslūgių poveikis, o smėlis nuolat juda.

„Taigi, kai čia randame plokščių objektų, man atrodo, visiškai įmanoma, kad tas suplokštėjimas vyksta dėl smėlio smėlio erozijos. Net skylės, kurias radome iš šios vietovės paimtuose akmenyse, gali būti padarytos ne dėl žmogaus gręžimo. Plokščias objektas galėjo užstrigti ant akmens ir pradėti riedėti dėl vandens srovių. Taigi, šios skylės galėjo atsirasti natūraliai“ – sakė A. Parpola.

Vis dėlto, nepaisant skeptiško A. Parpolos ir I. Mahadevano požiūrio, daugelis entuziastų su dideliu entuziazmu ėmėsi šio atradimo.

Prieštaringai vertinamas filmų kūrėjas Grahamas Hancockas „BBC News“ tvirtino, kad įrodymai yra įtikinami.

„Okeanografai nustatė, kad jie susidūrė su dviem dideliais, akivaizdžiai žmogaus sukurtų struktūrų blokais. Tokio masto miestai nėra žinomi iki maždaug prieš 4 500 metų, kai Mesopotamijoje pradėjo kurtis pirmieji dideli miestai. Daugiau nieko panašaus į povandeninių Kambajaus miestų mastą nežinoma. Pirmieji istorinio laikotarpio miestai nuo šių miestų nutolę taip toli, kaip mes šiandien esame nutolę nuo Egipto piramidžių“, – sakė jis, o taip pat pabrėžė, kad šis atradimas gali smarkiai sutrikdyti mūsų dabartinį istorijos suvokimą.

„Šis atradimas kelia didžiulę chronologinę problemą, – sakė jis. – Tai reiškia, kad visą civilizacijos kilmės modelį, su kuriuo dirbo archeologai, teks kurti iš naujo.“

Vis dėlto archeologas Justinas Morrisas iš Britų muziejaus teigė, kad reikia atlikti dar daug darbų, kad būtų galima kategoriškai priskirti radinį 9000 metų senumo visuomenei.

„Kultūriniu požiūriu toje pasaulio dalyje iki maždaug 2500 m. pr. m. e. nebuvo jokių civilizacijų. Tai, kas vyko iki tol, daugiausia buvo mažos, kaimiškos gyvenvietės“, – jis sakė „BBC News“.

J. Morrisas taip pat atkreipė dėmesį, kad datavimo radioaktyviąja anglimi procesas, naudotas nustatant daugelio vietovės artefaktų amžių, nėra tobulas.

Vis dėlto, praėjus 23 metams po atradimo, dar nėra tvirtų atsakymų. Iš dalies taip yra todėl, kad tyrinėti vietovę labai sunku – nes ji yra labai klastinguose vandenyse, kur yra stiprios srovės, potvyniai ir atoslūgiai.

Vis dėlto M. M. Joshis ir kiti primygtinai reikalauja, kad galų gale reikia sudėti visus taškus ant „i“. „Turime išsiaiškinti, kas tada nutiko, kur ir kaip ši civilizacija išnyko“, – sakė jis.

Parengta pagal „Indy100“.