Senovės žmonės jau prieš 300 000 metų gamino aukšto lygio medinius ginklus

Archeologai jau anksčiau įtarė, kad žmonės medinius įrankius naudojo bent jau tiek pat laiko, kiek ir akmeninius – tačiau dėl medienos trapumo dauguma įrodymų paprasčiausiai laiko tėkmėje suiro.

Dabar archeologas Dirkas Lederis iš Žemutinės Saksonijos žemės kultūros paveldo biuro (Vokietija) ir jo kolegos, naudodami 3D mikroskopiją ir mikro CT skenerius, ištyrę 187 medinius artefaktus iš Šioningeno (Vokietija), patvirtino šiuos įtarimus.

„Mediena buvo labai svarbi žaliava žmogaus evoliucijai, tačiau tik Šioningene iš paleolito laikotarpio ji išliko tokios puikios kokybės“, – aiškina Getingeno universiteto archeologas Thomasas Terbergeris.

Šioje medinių dirbinių grupėje, didžiausioje žinomoje iš pleistoceno (prieš 2,58 mln. – 11 700 m.) – yra bent 10 iečių, septynios svaidomosios lazdos ir 35 buities įrankiai. Visi jie buvo išdrožti iš lanksčios ir kietos medienos, įskaitant eglę, pušį ir maumedį.

Įrankiai aiškiai liudija apie skaldymo techniką, kurią, kaip anksčiau buvo žinoma, žinojo tik šiuolaikiniai žmonės – taip pat turi raižymo, grandymo ir dilinimo požymių.

„Tai, kaip meistriškai buvo pagaminti mediniai įrankiai, mums buvo atradimas“, – džiaugiasi Redingo universiteto (Anglija) paleolito archeologė Annemieke Milks.

Medžio apdirbimas iki tokio sudėtingumo lygio yra lėtas ir daugybės žingsnių procesas, reikalaujantis daug kantrybės ir apgalvojimo. Be to, įrankių amžius sutampa su laiku, kai Europoje ėmė dominuoti neandertaliečiai, išstūmę kitas ankstyvųjų žmonių rūšis.

Šioningeno vietovėje taip pat rastos iki 25 paskerstų gyvūnų – daugiausia arklių – liekanos.

„Paaiškėjo, kad šie pirmykščiai Homo sapiens buvo pasigaminę įrankius ir ginklus stambiems medžiojamiesiems gyvūnams medžioti“, – leidiniui „New York Times“ pasakojo Th. Terbergeris. – Jie ne tik kartu bendravo, kad užspeistų grobį, bet ir buvo pakankamai išmanūs, kad organizuotų skerdimą ir kepimą.“

Tyrėjai teigia, kad šie galingi medžioklės gebėjimai greičiausiai yra daug senesni nei Šioningene rasti mediniai artefaktai. Šie įgūdžiai turėjo užtikrinti, kad ankstyvieji žmonės ištisas kartas turėjo prieigą prie aukštos kokybės maisto šaltinių, suteikiančių galimybę spartesniam smegenų augimui ir su tuo susijusiems kognityviniams įgūdžiams.

„Taip pat [medžioklė] būtų užtikrinusi tvarias populiacijas net ir mažiau palankiose Europos dalyse pleistoceno laikotarpiu – ir prisidėjusi prie žmonių populiacijos plitimo visame pasaulyje“, – savo straipsnyje rašo D. Lederis ir jo komanda.

Neįtikėtina, bet tyrėjai taip pat rado perdirbimo įrodymų. Sulūžę ar nutrupėję įrankiai buvo perdirbami naujiems tikslams.

„Šis tyrimas suteikia unikalių įžvalgų apie pleistoceno medžio apdirbimo būdus, – daro išvadą tyrėjai. – Mediniai Šioningeno medžioklės ginklai yra technologinio sudėtingumo, žmogaus elgesio ir evoliucijos sąveikos pavyzdys.“

Tyrimas paskelbtas žurnale PNAS.

Parengta pagal „Science Alert“.