Plokščios Žemės mitas

Plokščios Žemės mitas atsirado XIX a., paaštrėjus diskusijoms apie mokslo ir religijos santykį. Siekiant parodyti, jog krikščionybė visais laikais priešinosi moksliniam progresui, pasitelkus keleto krikščionių mąstytojų mintis, buvo įteigta, kad visais Viduramžiais tikėta, jog Žemė plokščia. Įdomu tai, kad pagrindinis teiginys, jog tuo laikotarpiu buvo manoma, kad Žemė nėra sfera priimamas kaip neginčijama aksioma. Tuomet priešinti religiją ir mokslą bei parodyti Viduramžių tamsumą tampa daug paprasčiau ir nebesunku prieti išvadą, kurią padarė ir vienas plokščios Žemės mito propaguotojų chemikas, biologas bei medikas Johnas W. Draperis 1874 m. išleistoje knygoje The History of Conflict Between Religion and Science: “Jos [Bažnyčios] tradicijos ir politika draudė jai pripažinti, kad Žemė nebuvo plokščia…”. Kitaip tariant, Bažnyčiai visuomenėje vaidinant reikšmingą vaidmenį, kitokia Žemės formos samprata dominuoti tiesiog negalėjo. Tačiau kaip buvo iš tiesų? Ar Viduramžių pasaulėvaizdis išties implikavo Žemės plokštumą?

Apie apvalią mūsų planetos formą rašė jau ir senovės Graikijos mąstytojai, tokie kaip Aristotelis ar Erastotenas. Tačiau, anot plokščios Žemės mito kūrėjų bei apologetų, šios žinios pranyko atėjus “tamsiesiems amžiams“. Tokius teiginius paneigia net ir pati paprasčiausia šaltinių analizė. Štai dar gerokai prieš kultūros suklestėjimo Karolingų laikais pradžią, 725 m., veikale De temporibum ratione (Apie laiko skaičiavimą) Beda Garbingasis rašė: “Iš tiesų ji [Žemė] yra apvali, [...] ne ištempta vien per ilgį, panašiai kaip apvalus skydas, bet greičiau kaip kamuolys, iš visų pusių sukamas vienodai apvalus.” (Beda Venerabilis, De temporibum ratione, XXXII). Apskritai Bedos darbai itin prisidėjo prie vadinamojo Karolingų renesanso ir buvo plačiau naudojami jo metu, todėl logiška teigti, kad svarbiausi to meto mokslininkai buvo susipažinę ir su jo De temporibus ratione, o tuo pačiu ir skyriumi, kuriame aptariama Žemės forma.

Jau vėliau, XII a., atsirandant vis daugiau graikų ir arabų veikalų vertimų, įsitikinimas, jog Žemė yra apvali, galėjo tik stiprėti. Rogeris Baconas, šv. Tomas Akvinietis ir kiti remdamiesi Aristoteliu iš esmės tik patvirtino nuomonę jau ilgą laiką dominavusią moksliniuose sluoksniuose, o vėliau šios žinios tik gilėjo. Štai Paryžiaus universiteto rektorius Jeanas Buridenas XIV a. išplėtojo teoriją, kad visatoje egzistuoja vakuumas, kuriame dangaus kūnai juda netrukdomi, o Žemė sukasi apie savo ašį. Jo įpėdinis Nikolajus d’Oresme’as jau teigė, kad kartu su Žeme sukasi ir atmosfera, dėl ko nejusti nuolatinio stipraus vėjo.

Tad kuo remiantis buvo sukurta ši pseudoistorija apie klaidingą Žemės formos sampratą Viduramžiais? Visų pirma, Laktancijumi, gyvenusiu III-IV a., kurio darbai iš naujo atrasti tik maždaug XV a.,, ir Kosmu Indikopleustu, gyvenusiu VI a. ir rašiusiu graikiškai. Pirmieji jo darbų vertimai į lotynų kalbą pasirodė tik XVIII a. Taigi iš esmės jų veikalai lotyniškaisiais Viduramžiais buvo beveik visiškai nežinomi, dėl ko negalėjo turėti didesnio poveikio. Vadinasi, norint patikėti šiuo mitu, tektų pripažinti, kad tokie mokslo veikėjai kaip jau minėti Rogeris Baconas ar šv. Tomas Akvinietis buvo marginalai, o tikrieji moksliniai marginalai susilaukė plataus palaikymo ir populiarumo. Skamba absurdiškai, deja, logika patyrė triuškinamą pralaimėjimą ir plokščios Žemės mitas visuomenėje įsigalėjo. Net ir dabar kai kuriose knygose šis mitas pristatomas kaip nekvestionuotina tiesa.

Grįžtant prie ginčo tarp Kolumbo ir dvasininkijos, reikia paminėti, kad, kaip jau rašiau, pagrindis klausimas jame buvo ne tai, ar Žemė plokščia, ar sferos formos, o tai, koks jos tikrasis dydis. Ir Amerikos atradėjas čia klydo labiau nei kiti, nes spėjo Žemę esant gerokai mažesnę. Tiesą sakant, tik Amerika jį ir išgelbėjo, kitaip ekspedicijos būtų laukęs liūdnas likimas, ką pranašavo Ispanijos elitas, teigęs, kad norint pasiekti Aziją plaukiant į Vakaraus, kelionė turi trukti žymiai ilgiau.