Senovės egiptiečių „biuro darbuotojų“ laikysena buvo siaubinga – kaip ir mūsų, rodo išlikę skeletai

Archeologai ištyrė 69 suaugusių vyrų, iš kurių 30 buvo raštininkai, palaidotų 2700–2180 m. pr. m. e. Abusyro nekropolyje (Egipto piramidžių laidojimo komplekse), skeletus. Žurnale „Scientific Reports“ paskelbta nauja jų kaulų analizė.

Būti raštininku senovės Egipte buvo laikoma gera karjera, juolab kad šie vyrai mokėjo skaityti ir rašyti – tokius įgūdžius turėjo tik 1–5 proc. senovės Egipto gyventojų, teigia Londono universitetinio koledžo atstovai.

„Raštininko įgūdžių turintys pareigūnai priklausė to meto elitui ir sudarė valstybės administracijos pagrindą“, sako tyrimo bendraautorė ir Čekijos Karolio universiteto Menų fakulteto Egiptologijos instituto egiptologė Veronika Dulíková. – Todėl jie buvo svarbūs visos šalies funkcionavimui ir valdymui.“

Tačiau raštininkai susidūrė ir su neigiamais darbo aspektais, nes dažnai atlikdavo pasikartojančias administracines užduotis, kurias atliekant reikėdavo ilgą laiką sėdėti tam tikrose padėtyse.

Mokslininkai pastebėjo, kad raštininkų skeletuose pastebėta akivaizdesnių degeneracinių sąnarių pakitimų – palyginti su suaugusiais vyrais, kurie turėjo kitas profesijas. Labiausiai pažeistos šios sritys: dešinysis raktikaulis, dešinysis žasto kaulas, kur jis jungiasi su peties sąnariu, dešinės šlaunies kaulo apačia, kur jis jungiasi su keliu, ir stuburo viršuje esantys slanksteliai.

Tyrėjai taip pat pastebėjo unikalius įdubimus abiejuose kiekvieno raštininko kelio girnelėse ir „suplokštėjusį paviršių ant kaulo dešinės kulkšnies apatinėje dalyje“.

Šių skeleto pokyčių priežastis greičiausiai buvo ilgas raštininkų sėdėjimas sukryžiuotomis kojomis arba klūpint ant kairiųjų kojų, o dešiniosios kojos buvo sulenktos į viršų, su papirusu ant kelio. Raštininkai, panašiai kaip šiandieniniai biurų darbuotojai, rašydami susilenkdavo.

„Tipiškoje raštininko darbo padėtyje galva turėjo būti palenkta į priekį, o stuburas sulenktas, todėl keitėsi galvos svorio centras ir stuburui kilo įtampa“, – teigia pagrindinė tyrimo autorė ir Prahos nacionalinio muziejaus Antropologijos skyriaus antropologė Petra Brukner Havelková. – O ryšys tarp [žandikaulių sutrikimų] ir kaklinės stuburo dalies disfunkcijos arba kaklo / pečių simptomų yra gerai dokumentuotas arba patvirtintas klinikiniais tyrimais.“

„Galime suprasti, kad nors jie buvo aukšto rango asmenys, priklausę senovės Egipto elitui, jie kentė tuos pačius negalavimus, kaip ir mes šiandien, ir buvo veikiami panašių profesinės rizikos veiksnių, susijusių su jų profesija, kaip ir dauguma dabartinių valstybės tarnautojų“, – sako tyrėja.

Kapuose taip pat rasta daugybė statulų ir sienų meno kūrinių, vaizduojančių raštininkus, sėdinčius būtent tokiomis padėtimis ir atliekančius savo užduotis.

„Reljefinė kapų puošyba ir raštininkų statulos leidžia suprasti to meto raštininkų laikyseną, – aiškina V. Dulíková. – Jie užimdavo skirtingas sėdėjimo ir stovėjimo padėtis. Todėl jos labai svarbios tiriant su tuo susijusius fizinius pokyčius“.

Raštininkų žandikauliai ir pirmieji dešinės rankos nykščio kaulai taip pat atrodo paveikti – nes ant jų matyti nusidėvėjimas, kurio nepastebėta kituose skeletuose. Tikėtina, kad taip nutiko dėl to, kad raštininkai, norėdami pasigaminti rašymo reikmenis, kramtydavo nendrinių rašiklių galus, kuriuos rašydami suspausdavo nykščiais.

„Mūsų tyrimas atskleidė, kad ilgesnį laiką sėdint ar klūpant sukryžiuotomis kojomis ir atliekant pasikartojančias užduotis, susijusias su rašymu ir rašiklių reguliavimu raštininko veiklos metu, buvo itin apkraunami žandikaulio, kaklo ir pečių regionai“, – rašo tyrimo autoriai.

Parengta pagal „Live Science“.