Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Peru rasta senovės sikanų kario kapavietė (Video)

2011-02-01

(0)

(1)

(330)

Rūšis:	Standartinė publikacija
Aut. teisės:	delfi.lt
Parengė:	Saulius Žukauskas

Netoli šiaurės vakarinės Peru dalies pakrantės rasta auksu ir sidabru dekoruota kilmingo senovės kario kapavietė. Manoma, kad jos amžius - maždaug 1100 metų. Joje palaidotas karys gali būti iki inkų klestėjusios Sikano kultūros atstovas. Ši civilizacija gyvavo Lambajekės upės pakrantės teritorijoje, esančioje už 700 km nuo Limos. Čia kapavietė ir buvo rasta.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kapavietėje taip pat rasta laidojimo kaukių ir ginklų – tai neįprasta, nes dažniausiai tokios vietos būna išplėštos. Sikanų muziejaus direktorius Karlosas Elera Arevalas (Carlos Elera Arevalo) sako, kad šis atradimas padės ekspertams geriau suprasti šį istorinį laikotarpį. Atrastoji vieta kadaise buvo tikrai didelis laidojimo centras – tikras nekropolis, - pasakoja sikanų muziejaus direktorius K.E. Arevalas. – Nepasaint to, kad ši vieta buvo išplėšta, čia galima surinkti vertingos informacijos, kuri padės geriau suprasti socialinį ir politinį sikanų kultūros kontekstą jos klestėjimo laikotarpiu. Jis tęsėsi nuo 900-ųjų iki 1000-ųjų metų po Kristaus gimimo. Sikano kultūra (isp. k. Cultura Sican) arba Lambajekės kultūra (isp. k. Cultura Lambayeque) - ikikolumbinės Peru indėnų kultūra, gyvavusi dabartinės Peru šiaurinėje pakrantėje nuo VIII a. iki 1375 m. Sikano pavadinimą kultūrai davė vienas žymiausių jos tyrinėtojų - japonų archeologas Izumis Šimada (Izumi Shimada).

Sikano kultūra susikūrė ant Močės kultūros (I-VIII a.) pamatų ir paveldėjo jos irigacinius įrenginius bei kultūros tradicijas. Vietos indėnai buvo močikai ir kalbėjo močikų kalba. Sikano kultūros vystymasis skirstomas į tris etapus, iš kurių X-XI a. trukęs vidurinysis laikotarpis žymėjo didžiausią kultūros ir valstybingumo suklestėjimą, kai buvo sparčiai plečiamos ir valstybės ribos. Apie 1020 m. šalį ištiko badas, nulemtas gamtos veiksnių, kuris žymėjo klestėjimo laikotarpio pabaigą. Prasidėjo vėlyvasis Sikano laikotarpis. Jo metu sostinė perkelta į Tukumą, vyko nuolatiniai karai su stiprėjančiu Čimoru pietuose. Galiausiai 1375 m., valdant valdovui Fempeljekui, valstybė nukariauta Čimu indėnų ir įjungta į Čimoro sudėtį.

Sikano kultūros gyventojai vertėsi žvejyba, prekyba ir drėkinamąja žemdirbyste. Archeologiniai radiniai liudija intensyvią prekybą su tuometėmis Andų regiono tautomis.

Svarbiausi architektūros statiniai buvo klestėjimo laikotarpio sostinė Batan Grandė (arba Sikanas) ir vėlyvojo laikotarpio sostinė Tukumas. Pastarajame suskaičiuojamos net 26 piramidės, statytos iš plytų.

Kaip ir kitos Senovės Peru kultūros, Sikanas išvystė tekstilės, keramikos, juvelyrikos menus. Kultūra labiausiai garsėja auksakalyba - čia buvo pagaminta daugybė aukso dirbinių: vazų, kaukių, ritualinių peilių “tumi”, neretai vaizduojančių pagrindinę ikonografinę būtybę – vadinamą Sikano dievą, arba valdovą Naimlapą.