65 000 metų senumo „gamykla“. Tai leido neandertaliečiams tiksliai kontroliuoti ugnį ir reguliuoti liepsnos temperatūrą

Naujajame tyrime teigiama, kad archeologai Pirėnų pusiasalyje aptiko 65 000 metų senumo deguto gamyklą, kurią sukūrė neandertaliečiai – tai buvo padaryta 20 000 metų prieš tai, kai į šį regioną įžengė šiuolaikiniai žmonės (Homo sapiens).

Lipni derva neandertaliečiams padėjo gaminti klijus, kurie savo ruožtu buvo naudojami gamintis ginklams bei įrankiams. Vadinamoji „gamykla“ – kruopščiai suprojektuotas židinys – leido neandertaliečiams tiksliai kontroliuoti ugnį ir reguliuoti liepsnos temperatūrą, kas leido gaminti klijus.

Archeologai jau žinojo, kad neandertaliečiai gamino klijus, įskaitant degutą ir dervą, taip pat lipnias medžiagas iš ochros – rausvo mineralo, dažnai naudojamo uolų mene. Šias lipnias medžiagas neandertaliečiai naudojo akmeniniams ašmenims ar antgaliams prie medinių rankenų tvirtinti, kartu su sausgyslėmis ar augalų pluoštu.

Tačiau naujai atrastas židinys, kuris buvo iškastas urvo grindyse dabartinio Gibraltaro teritorijoje, rodo, kad neandertaliečiai buvo įgudę inžinieriai, išmanę klijų gamybos procesą.

„Ši struktūra atskleidė iki šiol nežinotą būdą, kuriuo neandertaliečiai valdė ir naudojo ugnį“, – rašo mokslininkai tyrime, paskelbtame žurnale „Quaternary Science Reviews“.

Iš pirmo žvilgsnio neandertaliečių židinys atrodo apgaulingai paprastas: tai apvali beveik 22 cm skersmens ir 9 cm gylio duobė su tiksliai nurėžtomis vertikaliomis sienelėmis. Į šiaurę ir pietus nuo duobės driekiasi du trumpi maždaug centimetro ilgio grioveliai. Tačiau jei tyrėjai teisūs, tai – preciziškos inžinerijos pasiekimas.

Neandertaliečių technologijos akmens amžiuje

Židinio viduje komanda rado medžio anglies ir iš dalies sudegusio švitrūno (žydintis krūmas) pėdsakų, nedidelių kristalinių atvėsusios augalų dervos gabalėlių bei plonų vietinių krūmų šakelių. Jie ištyrė mėginius, paimtus nuo pajuodusių židinio sienų ir grindų, naudodami dujų chromatografijos ir masės spektrometrijos metodą, kuris leidžia nustatyti atskiras chemines medžiagas, esančias medžiagos mėginyje. Taip buvo rasta karbamido ir cinko pėdsakų iš guano (paukščių ar šikšnosparnių išmatų), cheminių medžiagų, susijusių su deginimu, ir augalų lapų apsauginio vaško likučių.

Išvados priminė vieną iš eksperimentinių būdų, kuriais 2017 m. kita tyrėjų grupė gamino paleolito degutą. Tame ankstesniame tyrime buvo teigiama, kad toks židinys – iš tikrųjų labiau užkasta krosnis – kaip šis, būtų puikiai tikęs tam tikriems augalams kaitinti, kad būtų galima distiliuoti degutą ar dervą, skirtą gaminti įrankiams.

Norėdami pasigaminti šiuos vadinamuosius klijų fabrikus, neandertaliečiai duobę greičiausiai pripildė netoliese augančių švitrūnų lapais, kurie kaitinami gamina lipnią, tamsiai rudą dervą, rašo naujojo tyrimo tyrėjai. Paskui jie duobę uždengė drėgno smėlio ir dirvožemio sluoksniu, tikriausiai sumaišytu su guanu, kad būtų lengviau užsandarinti duobės vidų ir nepraleisti deguonies – kas neleistų liepsnai sudeginti duobės turinio. Galiausiai, naudodami plonas šakeles, ant viršaus sukūrė nedidelę ugnį, kuri kaitino apačioje esančioje kameroje esančius švitrūno lapus.

Komanda teigia, kad kiekvienas proceso etapas ir kiekviena židinio ypatybė buvo kruopščiai suplanuota. Iš plonų šakelių sukurtos ugnies temperatūrą kontroliuoti lengviau, todėl židinį naudojusiems neandertaliečiams švitrūnus reikėjo įkaitinti iki maždaug 150 laipsnių pagal Celsijų, bet ne itin karščiau. Be to, jiems reikėjo, kad į židinį nepatektų deguonies, nes per didelis jo kiekis leistų dervai sudegti, o ne išsilydyti.

Norėdami ištirti šį metodą, Juanas Ochando ir jo kolegos pastatė savo kaitinimo krosnies kopiją ir pagamino tiek dervos, kad jos užtektų dviem ieties antgaliams. Nuo to laiko, kai jie pradėjo rinkti švitrūnų lapus, iki tol, kol baigė gaminti ieties antgalius, praėjo maždaug keturios valandos – kol švitrūnų lapai buvo kaitinami, jie net sugebėjo iš vietinio titnago pasigaminti antgalius. Kai lapai įkaito, archeologai į netoliese esančio paplūdimio kriaukles išspaudė iš lapų ištirpusią dervą.

Atlikdami šį tyrimą J. Ochando ir jo kolegos išsiaiškino, kad dervos gamyba galėjo būti dviejų žmonių darbas.

„Eksperimentinės archeologijos metu mūsų kolegos pastebėjo, kad jiems reikia valdyti augalus dengiančią ugnį ir taip pat atverti plutą [krosnį dengiančią dangą]“, – pasakoja tyrimo bendraautorius, Andalūzijos Žemės mokslų instituto mokslininkas Francisco Jiménez-Espejo. Jis užsimena, kad du tiesūs kanalai abiejose duobės pusėse galėjo žymėti vietas, kur du neandertaliečiai kasėsi į duobę iš priešingų pusių, kad pasiektų įkaitusius lapus prieš jiems atvėstant. Taip reikėjo daryti todėl, nes iš atvėsusių lapų sunku „išskirti dervą“, sako jis.

Jei neandertaliečiai iš tiesų taip dirbo, jie buvo ne tik geri inžinieriai, bet ir gerai mokėjo dirbti komandoje, rašo „Live Science“.