Archeologai atrado unikalų receptą. „Šis ingredientas padėdavo apsisaugoti nuo įvairių ligų“

Naujausi tarptautinės archeologų komandos tyrimai atskleidė įdomių faktų apie alaus gamybos istoriją, rodančių, kad šis gėrimas pradėtas vartoti kur kas anksčiau, nei manyta iki šiol.

Archeologiniai radiniai Jangdzės upės slėnyje, dabartinėje Kinijos teritorijoje, liudija, kad alus buvo verdamas jau prieš 10 000 metų.

Šis atradimas ne tik leidžia pažvelgti į civilizacijos raidą nauju kampu, bet ir pateikia įdomią hipotezę – alaus gamyba galėjo būti viena iš priežasčių, paskatinusių žmones auginti ryžius.

Be to, tyrimai atskleidė ir pagrindines senovinio alaus sudedamąsias dalis, suteikiančias daugiau žinių apie to laikmečio žmonių mitybą bei kultūrą.

Seniausi alaus gamybos įrodymai

Alus – seniausias žinomas alkoholinis gėrimas, kurio šaknys siekia tūkstantmečius. Pirmieji alaus gamybos pėdsakai buvo aptikti Rakefeto oloje dabartinio Izraelio teritorijoje.

Šioje vietoje archeologai nustatė, kad alus buvo gaminamas jau prieš 13 000 metų. Įdomi teorija teigia, jog žmogus pradėjo auginti javus ne tiek duonai, kiek alui gaminti.

Pirmieji pramoninės alaus gamybos įrodymai datuojami VII tūkstantmečiu prieš Kristų.

Mesopotamijoje rastose molinėse lentelėse vaizduojami alaus virimo katilai ir aludariai. Nors šumerų receptai skyrėsi nuo šiuolaikinių, alus buvo verdamas iš miežių ir speltos, praturtintas įvairiais prieskoniais.

Babiloniečiai pirmieji įtraukė alų į savo teisės aktus. Prieš keturis tūkstančius metų už prastos kokybės alų gamintojui galėjo būti skirta mirties bausmė.

Senovės Egipte alus buvo ne tik populiarus, bet ir pripažintas dieviškos kilmės – vieno iš receptų autoriumi laikytas dievas Ozyris.

Egiptiečiai gamino apie 20 skirtingų alaus rūšių, kurios buvo pagrindinė karių ir piramidžių statytojų mitybos dalis.

Senovės Graikijoje alus taip pat buvo vertinamas ir gaminamas iš miežių bei kviečių. Tuo tarpu romėnai jį niekino, vadindami „barbarų gėrimu“.

Nepaisant to, romėnų istorikai aprašė, kaip alų gamino keltai, germanai ir kitos Europos gentys, kurios kovėsi su Romos legionais.

Žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ paskelbtame tyrime daugiausia dėmesio skirta keraminiams indams, aptiktiems per kasinėjimus Kinijos Šangšano regione. Šie indai – dubenys, ąsočiai ir puodai – suteikė vertingų žinių apie maždaug prieš 10 000 metų regione vykdytą alaus gamybą.

Mokslininkai atliko keletą analizių, kad išsiaiškintų, kaip šie senoviniai indai buvo naudojami. Rezultatai parodė, kad 12 pavyzdžių buvo naudojami skirtingoms alaus gaminimo proceso užduotims atlikti.

Kai kurie indai buvo naudojami gėrimui fermentuoti, laikyti, ruošti ir apdoroti. Tokia indų tipų įvairovė rodo subtilų senovės žmonių supratimą apie alaus darymą. Sunku patikėti, kad kalbame apie akmens amžių.

Alus ir jo sudėtis senovėje

Senovės kinų aludariai gėrimui gaminti naudojo įvairius ingredientus. Pagrindinė sudedamoji dalis buvo ryžiai, taip pat grūdai ir gilės. Pastarųjų, matyt, buvo dedama siekiant prisotinti skonį.

Be to, į alų buvo dedama lelijų svogūnėlių, greičiausiai tam, kad gėrimas įgautų ypatingą skonį. Norint, kad alus fermentuotųsi, į jį buvo dedama „tsuyu raugo“ su mielėmis ir pelėsiais.

Reikia pasakyti, kad senovės aludariai maišė ryžius su Monascus pelėsiais ir mielėmis, sukurdami procesą, kuris primena šiuolaikines Azijos alaus gaminimo tradicijas. Kaip matote, sudėtis buvo gana sudėtinga, tačiau ji paprastesnė nei prieš 5000 metų Kinijoje virto alaus sudėtis.

Alus Šiaurės Europoje verdamas nuo seniausių laikų. Vikingai šį gėrimą vadino „Odino broga“, o jo išskirtinė receptūros detalė buvo pušų spyglių priedas. Šis ingredientas suteikdavo gėrimui daug vitamino C, kuris padėdavo apsisaugoti nuo įvairių ligų. Vikingai buvo žinomi dėl savo puotų, kuriose alus būdavo vartojamas dideliais kiekiais. Išgerti daugiau už kitą buvo laikoma ne mažiau svarbiu gebėjimu nei kariniai įgūdžiai.

Viduramžiais žemyninėje Europoje alaus gamybos centrais tapo vienuolynai Vokietijoje ir Flandrijoje. Vienuoliai sukūrė šimtus receptų, kurių daugelis iki šiol laikomi nepralenkiamais.

Neatsitiktinai daugelio garsių alaus prekių ženklų etiketėse vaizduojamas vienuolis su ąsočiu putojančio gėrimo. Istoriniai šaltiniai rodo, kad alaus gamyba vienuolynuose prasidėjo jau VIII amžiuje.

Šis gėrimas buvo plačiai vartojamas ne tik vienuolių, bet ir vienuolių moterų, o taip pat duodamas vaikams.

To priežastis – nesaugus geriamasis vanduo, kuris dažnai būdavo užterštas, o virinimas viduramžių Europoje nebuvo įprasta praktika.

Alus kaip senovės kultūros dalis

Atrodo, kad senovės žmonės alų virė ne vien dėl jo skonio ar poveikio nuotaikai, bet ir dėl jo ritualinės svarbos. Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad kai kurie rasti indai buvo laikomi duobėse, primenančiose „alaus rūsius“.

Panašių keramikos dirbinių aptikta ir kitose to meto kultūrinėse vietovėse, kurios dažnai buvo susijusios su ritualinėmis patalpomis ar laidojimo vietomis.

Mokslininkai aiškina, jog alkoholiniai gėrimai, įskaitant alų, atliko svarbų vaidmenį apeiginėse puotose.

Toks reiškinys turi paprastą paaiškinimą – alus ne tik suburdavo žmones ritualų metu, bet ir stiprindavo jų tarpusavio ryšius.

Taigi alaus gamyba buvo ne tik kulinarinis atradimas, bet ir reikšminga kultūrinė praktika, prisidėjusi prie bendruomenių formavimosi ir socialinės sąveikos.

Gamybos technologija

Amatininkų alaus gamybos bumas tapo atsaku į komercinio alaus pramonės standartizaciją ir vienodumą.

Amatininkai grįžo prie tradicinių alaus gaminimo metodų, dažnai naudodami unikalius ingredientus, kad sukurtų skonių įvairovę ir pasiūlytų alternatyvą masinėms gamybos linijoms. Šie alūs buvo vertinami už jų autentiškumą, kokybę ir inovatyvumą.

Alaus gamyba mažose alaus daryklose leidžia eksperimentuoti su įvairiais skonių profiliais, todėl amatininkų alus tampa vis populiaresnis tarp gurmanų ir tų, kurie ieško ne tik gėrimo, bet ir išskirtinio skonio patirties.

Šios tendencijos atspindi didėjantį vartotojų norą grįžti prie kokybės, unikalumo ir natūralumo.

Amatininkų alaus gamyba taip pat paskatino tvarumo ir vietinių ingredientų naudojimo judėjimą, kuris tapo svarbia dalimi alaus pramonės ateityje.