Įdomu prisiminti: galėjome gyventi Lietuvos ir Latvijos federacinėje valstybėje

Naujai, besikuriančiai valstybei visada kyla daugybė painių problemų, tarp kurių dažnai pati sunkiausia – nustatyti ir įteisinti savo sienas su kaimynais. Sunkiausia todėl, kad paprastai visada atsiranda ginčijamų teritorijų – ar dėl istorinių aplinkybių, ar dėl to, kad ten gyvena susimaišę kelių tautų žmonės. Tada ginčus spręsti tenka įvairiais būdais: derybomis, atsiklausiant gyventojų norų – kokiai valstybei jie norėtų priklausyti, kviečiantis į pagalbą nešališkus užsienio arbitrus, o neretai ir imantis ginklų. Taip mūsų kaimynai estai ir latviai kariavo tarpusavy dėl vieno pasienio miesto ir galų gale jį padalijo per pusę: latviai savąją vadina Valka, o estai – Valga.

Lietuvai nubrėžti savo sienas buvo ypač sunku, nepalyginti sunkiau nei kaimynėms, labiausiai dėl lenkų pretenzijų į visą mūsų teritoriją. Bet ir su latviais pasidalyti žemes buvo labai nelengva.

O gal sienos ir nereikia?

Rusijos pavergtoms tautoms siekiant išsivadavimo, dar gana ilgai buvo neaišku, kaip joms reikėtų gyventi atsikračius carizmo jungo. Buvo svarstomos net įvairių federacijų idėjos. Tarp jų nemažai šalininkų sulaukė bendros lietuvių ir latvių valstybės idėja – juk abi tautos etniškai artimos, jų kalbos panašios, priklauso tai pačiai baltų kalbų grupei. Pirmą kartą apie tai viešai prabilta 1905 m. gruodį Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame buvo perskaityti Odesos lietuvių ir latvių nutarimai. Ten gyvenantys mūsų tautiečiai būtinai reikalavo vienytis su latviais, o latviai ragino kurti lietuvių ir latvių autonomiją.

Tada šią idėją palaikė tik viena mūsų politinė jėga – vos įsikūrusi Tautiška lietuvių demokratų partija su Jonu Basanavičiumi priešakyje. Ji savo steigiamajame susirinkime net išrinko „pasiuntinius į Latvių tautą susišnekėti dėlei bendros kovos už laisvę ir autonomiją“: J. Basanavičių, Petrą Vileišį ir kitus.

Tokiai iniciatyvai karštai pritarė tautiečiai, gyvenantys užjūryje: Amerikos lietuvių suvažiavimas, posėdžiavęs Filadelfijoje 1906 m. vasarį, savo rezoliucijoje paskelbė, kad „lietuviai ir latviai, kaipo broliškos tautos, nors laike keleto šimtmečių buvo atskirtos viena nuo kitos, dabar nori susijungti po viena autonomiška savivalda“.

Nemažai brolybės ir bendros valstybės šalininkų atsirado ir tarp abiejų tautų intelektualų, meno žmonių. Nenuorama Vaižgantas šiai temai paskyrė ne vieną straipsnį, lietuvių ir latvių tautas pavadindamas dviem medžio kamienais, augančiais iš vieno kelmo, ir pranašaudamas, kad jos „broliaudamosi drauge pirmyn žengs į laimę“. Panašiai nusiteikę buvo ir Stasys Šalkauskis, Oskaras Milašius, P. Vileišis, bet aktyviausias dviejų tautų vienybės šalininkas buvo Jonas Šliūpas, kuriam ši idėja kilo dar besimokant Mintaujos gimnazijoje ir Maskvos universitete, bendraujant su latviais.

Apie tai jis daug rašė, aiškino, kad bendra lietuvių ir latvių respublika apimtų beveik 117 tūkst. km2 plotą ir turėtų apie 10 mln. gyventojų.

Broliautis nesiseka

Vis dėlto šie gražūs norai ir planai neatlaikė realybės išbandymų. Prasidėjus praktiniams valstybių kūrimo darbams, abiejų tautų politikai ir diplomatai jų įgyvendinti net nebandė. Tam sutrukdė ir objektyvios priežastys, ir tuščios ambicijos. Nepaisant etninio bendrumo, mūsų tautų istorija per kelis šimtmečius klostėsi skirtingai, latviai nepatyrė tokios žiaurios caro valdžios priespaudos kaip mūsų protėviai. Todėl buvo gerokai mus pralenkę ir kultūros, ir ekonomikos srityse, ir religijos buvo skirtingos. Dėl šių priežasčių jie laikė lietuvius mažiau civilizuotais, o su tokiais jiems esą ne pakeliui.

Savo ruožtu ambicingasis mūsų premjeras ir užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras, 1919 m. pradžioje Paryžiuje nesėkmingai bandydamas patekti į Versalio konferenciją, skirtą Pirmojo pasaulinio karo rezultatams, sąmoningai vengė bendravimo su latviais. Mat jis tikėjosi, kad Lietuva, praeityje buvusi galinga valstybė, Vakarų šalių bus lengvai pripažinta, o štai Latvijos Rusija nenorės paleisti dėl jos uostų, todėl sąjunga su ja galinti mums tik pakenkti. Deja, išėjo kitaip: labiausiai dėl Lenkijos intrigų tarptautinį pripažinimą gauti Lietuvai buvo kur kas sunkiau nei Latvijai.

Bendradarbiauti labai trukdė ir ginčai dėl teritorijos, nekuklios abiejų šalių pretenzijos į kaimynų žemes. Tarkime, mūsų politikai pareiškė norus įtraukti į Lietuvos valstybę Daugpilį su dalimi Latgalos ir Liepoją. O latviai pabandė įsikurti mūsų Mažeikiuose. Šis miestas jiems buvo reikalingas kaip geležinkelių mazgas, per kurį iš Rygos ir Mintaujos buvo galima pasiekti Liepoją. Mažeikiai ir jų apylinkės buvo grynai lietuviškos, bet latviams neatrodė, kad tai bus neįveikiama kliūtis.

Todėl mūsų kariuomenės kapitonas Jonas Petruitis, savo vadovybės įsakymu 1919 m. gruodį atvykęs su savo batalionu į Mažeikius, rado čia šeimininkaujančią latvių komendantūrą. Negana to, veikė jų agitatoriai, kviečiantys gyventojus jungtis prie Latvijos – plebiscito būdu. Tiesa, toks plebiscitas neįvyko: J. Petruitis buvo smarkus karininkas ir nebeleido latvių kariniams traukiniams važinėti pro Mažeikius, o jų komendantui liepė tučtuojau išsikraustyti. Taip ir įvyko, bet Mažeikių likimas tuo dar nebuvo galutinai išspręstas.

Užtat užimti Palangos latviams niekas nesutrukdė. Tą jie padarė tokiu pretekstu, kad caro laikais ji priklausiusi Kuršo gubernijai, o mūsų kariuomenė tada visa buvo lenkų fronte ir apginti to nedidelio mums likusio jūros ruoželio nebuvo kam… Priminsime, kad tuo metu Palangos valsčiuje gyveno 574 latviai, bet lietuvių būta kur kas daugiau – 1724. Latviai, atrodo, tikėjosi išmainyti Palangą į Mažeikius. Beje, buvo latvių politikų, įrodinėjusių, kad ir Klaipėdą derėtų prijungti prie Latvijos: esą jei Šveicarija gerai gyvena be jūros, tai kodėl Lietuvai jos būtinai reikia?..

Sieną brėžė profesorius J. Simpsonas

Lietuvos ir Latvijos sienos klausimas ne kartą svarstytas abiejų valstybių derybose, bet greitai tapo aišku, kad rasti abi puses tenkinančio sprendimo neįmanoma. O tai ne tik neleido palaikyti normalių šių valstybių santykių, bet ir trukdė joms gauti pripažinimą de jure. Mat kol neišspręstas sienos klausimas, valstybės negali tikėtis būti pripažintos. Maža to, 1920 m. antroje pusėje Alūkstos apskrityje tarp mūsų ir latvių karių įvyko susišaudymas, vienas mūsiškis žuvo, du buvo sužeisti. Pagaliau būta pavojaus, kad mūsų ir latvių tarpusavio ginču pasinaudos lenkai, prancūzų remiami, – tai galėjo pridaryti Lietuvai naujų bėdų.

Todėl 1920 m. rugsėjo 28 d. Rygoje abi valstybės pasirašė sutartį, kad sienos klausimą turi spręsti Tarptautinė arbitražo komisija, kurioje būtų po du narius iš tų valstybių ir pirmininkas – Anglijos atstovas. Anglijos vyriausybė juo paskyrė prof. J. Simpsoną, Lietuvos delegacijos nariai buvo Antanas Smetona (pirmininkas), Martynas Yčas, jiems padėjo Pijus Bielskus, prof. Kazys Būga ir kiti. Latvių delegacijos pirmininkas buvo pramonės ir prekybos ministras A. Berzinis. Prieš prasidedant deryboms Rygoje, 1920 m. gruodžio 29 d. abi delegacijos sutiko, kad joms nesutarus, galutinis žodis priklauso J. Simpsonui – superarbitrui.

Derybos truko beveik tris mėnesius ir buvo labai sunkios. Latviai kategoriškai reikalavo Mažeikių, beveik visos Alūkstos apskrities – nepaisydami to, kad tai buvusios Kauno gubernijos teritorija, be to, jokiu būdu nesutiko grąžinti Palangos. O Lietuvai, vis dar esant neaiškiam Klaipėdos likimui, ypač rūpėjo išsikovoti nors nedidelį priėjimą prie jūros, todėl ji pretendavo į 35–40 km pajūrio ruožą iki Papės ežero Latvijoje, tikėdamasi jame įsirengti uostą. Panašiai kaip latviams Mažeikiai, mums buvo svarbūs Kalkūnai kairiajame Dauguvos krante, mat per juos ėjo geležinkelis iš Vilniaus į Panevėžį, be to, tai būtų priėjimas prie Dauguvos upės. Žinoma, ir Alūkstos atiduoti latviams nebuvo jokio noro: ji mūsų karių atkovota sunkiose kovose su bolševikais, ten gyveno nemažai mūsų tautiečių, tiesa, tarp jų buvo ir aplenkėjusių, o tai dar labiau komplikavo klausimo sprendimą.

Taigi pozicijos buvo nesutaikomos, profesorius atsidūrė tarp kūjo ir priekalo, bet stengėsi likti nešališkas, žinoma, nepamiršdamas ir savo šalies interesų. Iš dalies jais vadovaudamasis, jis ne tik pripažino mums Palangą, bet ir atrėžė 4,5 km latviško pajūrio – dešiniąją Šventosios upės pakrantę, kad Lietuva galėtų atgaivinti dar XVI a. ten anglų prekybininkų įkurtą uostą.

O Mažeikius A. Smetonai vis dėlto pavyko apginti, nors tas sukėlė didelį latvių įniršį. Nepaisant to, Lietuva laimėjo gerokai mažiau nei Latvija: J. Simpsono valia mūsų valstybei buvo priskirta 183 km²teritorijos iš Kuršo gubernijos, o latviams – 290 km²iš Kauno gubernijos.

Svarbu tai, kad pasirašius sprendimą dėl sausumos sienos daugiau ginčų dėl jos niekada nekilo, tik jūros siena su kaimynais iki šiol tebėra ginčo objektas…