„Senovinis kompiuteris“ iš naujo išnagrinėtas. Nauji atradimai stebina

Antikiteros mechanizmas (Antikythera mechanism) yra vienas paslaptingiausių ir įspūdingiausių XX amžiaus archeologinių atradimų. Jis rastas 1901 metais senovinio prekybinio laivo nuolaužose netoli Graikijos Antikiteros salos. Tačiau iš pradžių niekas į jį nekreipė dėmesio – atrodė kaip surūdijęs bronzos luitas. Tik 1902 m. archeologas Valerios Stais pastebėjo iš konstrukcijos kyšančius krumpliaračius. Buvo nuspręsta, kad tai yra sudėtingo mechanizmo fragmentas.

Šis paslaptingas prietaisas, kurio matmenys yra maždaug 33 × 17 × 9 cm, datuojamas 150–100 m. pr. Kr.  Mechanizmas, turintis 37 pavaras, kartais vadinamas pirmuoju analoginiu kompiuteriu. Visada pabrėžiama, kad iki XVIII amžiaus laikrodžių nėra žinomas panašaus sudėtingumo mechanizmas. Apie atradimą atsirado daug teorijų, iš kurių dominuoja tai, kad tai buvo itin tikslus prietaisas dangaus kūnų padėčiai apskaičiuoti.

Daugelį metų trukę tyrimai lėmė keletą proveržių tiriant Antikiteros mechanizmą. Buvo atpažinta kelios dešimtys įrenginio komponentų ir perskaityta tūkstančiai juos dengiančių simbolių. Pabrėžta, kad skydai rodo Saulės ir Mėnulio judėjimą zodiako fone, buvo manoma, kad mechanizmas leido numatyti užtemimus ir nustatyti prieš šimtmečius Delfuose, Dodonoje ir Korinte organizuotų žaidimų ir kitų renginių datas.

Antikiteros mechanizmas ir toliau kelia daug ginčų. Pavyzdžiui, dėl pažangios konstrukcijos suabejota objekto datavimu. Pavyzdžiui, buvo manoma, kad toks sudėtingas prietaisas negalėjo būti pagamintas senovėje, o jo buvimas laivo nuolaužose buvo paaiškintas atsitiktiniu vėlesnio laikotarpio įvykiu. Tačiau tolesni tyrimai patvirtino jo senąją kilmę, kuri pakeitė suvokimą apie to meto civilizacijų technologinius gebėjimus. Legendinis įrenginys dabar dar kartą ištirtas.

Naujausi tyrimai, 2025 m. balandį paskelbti išankstinių spausdinių serveryje arXiv, atskleidžia naujo mechanizmo funkcionalumą. Mokslininkai Estebanas Guillermo Szigety ir Gustavo Francisco Arenas pirmą kartą atliko judesio modeliavimą, kuriame atsižvelgiama į trikampio krumpliaračio dantų formą.

Skirtingai nuo ankstesnių rekonstrukcijų, šį kartą buvo įtrauktas tikslus šių dantų modelis, kuris leido tiksliau imituoti mechanizmo judėjimą. Šių tyrimų rezultatai rodo, kad dantų forma ir jų gamybos netikslumai galėjo lemti prietaiso užstrigimą, o tai gali apriboti jo naudingumą. Buvo parodyta, kad mechanizmas gali būti valdomas ribotai – sukant jį apie 4 mėnesius jis nustojo veikti. Tada reikėjo viską „perkrauti“ ir vėl pradėti matavimus.

„Mūsų išvados rodo, kad nors pati trikampė dantų forma sukelia nereikšmingas klaidas, gamybos netikslumai žymiai padidina tikimybę, kad krumpliaračiai užstrigs arba išsiskirs“, – rašė tyrėjai ir pridūrė, kad yra tikimybė, kad mechanizmas niekada neveikė, nors mažai tikėtina, kad kas nors sukurtų tokį sudėtingą įrenginį, kuris taip pat būtų nefunkcionalus.

Patys naujų analizių autoriai pabrėžia, kad jų išvados pagrįstos prielaidomis ir reikalauja tolesnių tyrimų. Tyrėjai taip pat perspėjo, kad naujausius rezultatus reikia vertinti atsargiai. Kyla įtarimų, kad iki šiol pateikti konstrukcinių elementų išmatavimai, kuriais dabar remiasi mokslininkai, yra tiesiog neteisingi – juk mechanizmas metų metus gulėjo po vandeniu, aprūdijęs, galėjo deformuotis.

Antikiteros mechanizmas vis dar turi daug paslapčių ir greičiausiai daugelį metų išliks vis pažangesnių tyrimų elementu. Gali būti, kad tikroji jo veikla ar net paskirtis buvo kitokia, nei manyta anksčiau, ir mums vis dar kažko trūksta. Tolesnė analizė gali atskleisti šį įspūdingą galvosūkį ir galbūt pagaliau jį išspręsti.