Senovės vilniečius kamavo įvairiausios ligos

„Randama labai įdomios medžiagos, nes visas Vilnius, galima sakyti, pastatytas ant kapinių. Taip, deja, yra visame pasaulyje. Tik Vilniaus ypatybė ta, kad jis išgyveno daugybę visokiausių kataklizmų.

Po karų, marų, suiručių miestas būdavo atstatomas. Tačiau daugeliui gyventojų išmirus, atmintis apie ankstesnes laidojimo vietas nutrūksta ir ta žemė naudojama miestui plėsti, – pasakojo Vilniaus universiteto (VU) profesorius habil. dr. R. Jankauskas. – Viduramžiais Vilnius ir Europos mastu buvo jau didelis miestas.

Vilnius daug tyrinėtas prieš Antrąjį pasaulinį karą, bet ta medžiaga fragmentiška. Pastaraisiais metais atliekami kur kas sistemingesni tyrinėjimai, nors vadinamieji gelbėjimo darbai yra komerciniai, susiję su statybomis Senamiestyje ir Naujamiestyje.“

Didžiausias atradimas

Mindaugo gatvėje priešais prekybos centrą kadaise buvo automobilių stovėjimo aikštelė, dabar stovi naujas pastatas, o XIX amžiaus vadove po Vilnių dar minima, kad kylant Didžiąja Pohulianka (dabartine J. Basanavičiaus gatve) kairėje pusėje yra kapinės, kuriose palaidoti rusų kareiviai, mirę per 1831-1832 metų choleros epidemiją. Po dvidešimties metų dar atsiminta, tačiau kapinės jau buvo apleistos, o vėliau ir užmirštos. Rastos tik per archeologinius kasinėjimus.

Arba Šv. Stepono bažnyčios kapinės netoli dabartinės Autobusų stoties. XVIII amžiaus pabaigoje ten buvo palaidotas ir architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Vėliau, ypač per sovietmetį, viskas buvo sunaikinta ir užpilta asfaltu. Kapinės rastos per archeologinius kasinėjimus, atliktus restauruojant bažnyčią.

Įdomiausios osteologinės medžiagos, anot antropologo, aptikta Bokšto gatvėje. Jau keleri metai buvusios Odos ir veneros ligų ligoninės pastatų komplekse, iškilusiame XVI amžiaus pabaigoje ant pamirštų XIV amžiaus kapinių, vyksta archeologiniai kasinėjimai.

Buvęs rusėnų miestas (Civitas Ruthenica) su keliomis cerkvėmis driekėsi į šoną nuo Didžiosios ir Pilies gatvių. Dabartinėje Latako gatvėje kasinėta statant Dailės akademijos bendrabutį priešais Piatnickajos cerkvę, ir galima manyti, kad buvusios vilniečių stačiatikių kapinės tęsiasi iki Išganytojo gatvės ir Bokšto gatvėje esančio pastatų komplekso. Tą liudytų ir laidosena, kapų orientavimas, kai kurios įkapės.

„Tai bene didžiausias atradimas Vilniuje. Galima sakyti, seniausios Vilniaus kapinės iš XIV amžiaus, kai kur gal net iš XIII amžiaus pabaigos, taigi ir seniausi vilniečių duomenys. Vienlaikiai būtų tik iš Kernavės-Kriveikiškių kapinyno“, – kalbėjo prof. R. Jankauskas.

Trumpas gyvenimas

Kaip įprasta, visa per archeologinius kasinėjimus rasta osteologinė medžiaga patenka į VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros tyrėjų rankas. Iš pirmųjų Bokšto gatvės radinių tyrimų rezultatų jau galima kai ką spręsti apie to meto demografiją. Pavyzdžiui, numatoma vidutinė gyvenimo trukmė, kaip ir Kriveikiškių duomenimis, – tik 26-27 metai.

Kitų Vilniaus kapinių tyrimų duomenys tarsi išryškina kai kuriuos dėsningumus. Antai Subačiaus gatvėje, tuoj už Šventosios Dvasios cerkvės šventoriaus, prieš keliolika metų taip pat netikėtai aptiktose XVII amžiaus pirmos pusės kapinėse palaidotų vilniečių numatoma vidutinė gyvenimo trukmė šiek tiek ilgesnė – 33,5 metų. Šv. Stepono bažnyčios kapinėse – apie 30 metų.

Mindaugo ir Kauno gatvių kampe netoli Šv. Stepono bažnyčios buvusiose vadinamosiose Vilniaus skurdžių kapinėse – apie 27-28 metus.

Aukštesnio statuso žmonių numatoma vidutinė gyvenimo trukmė akivaizdžiai skiriasi. Pavyzdžiui, Trakų bažnyčios presbiterijoje palaidotos aukštuomenės – apie 38 metus, o čia pat, šventoriuje, paprastų parapijiečių – tik 26 metai.

Gali būti, kad visame vakariniame Vilniaus pakraštyje laidotos epidemijų aukos. Viena tokia vieta, kaip pasakojo prof. R. Jankauskas, – dabartinė Aguonų gatvė.

Per archeologinius kasinėjimus, atliktus prieš pradedant ten statybas, rasta grupinių kapų – vienoje duobėje palaidota po kelis, dažniausiai jaunus, žmones. Numatoma palaidotųjų vidutinė gyvenimo trukmė – tik 20 metų.

Maži ir murzini

Tiek Kernavėje, tiek Vilniuje demografiniai rodikliai, gyvenimo trukmė ir gyventojų struktūra panaši. Žmonės mirdavo jauni, o ypač didelis buvo vaikų mirtingumas.

„Kitas dalykas, kaip tie vaikai augo, – pabrėžė antropologas. – Iš osteologinės medžiagos, rastos per archeologinius kasinėjimus Bokšto gatvėje, pamėginome rekonstruoti vaikų augimą.“

Viduramžiais žmonės užaugdavo nedideli. Vidutinis vyrų ūgis buvo apie 1,66-1,67, moterų – apie 1,55- 1,57 metro. Ankstesnių tyrimų duomenimis, vilniečiai vaikai buvo mažesni net už viduramžių vidurkį. Jų augimas smarkiai atsilikdavo, nes miesto gyvenimo sąlygos buvo prastesnės. Dėl nepakankamos mitybos, per mažai su maistu gautos geležies, blogai virškinto maisto ir greitesnio jo praradimo, viduriavimo, žarnyno parazitų vaikai sirgdavo mažakraujyste.

Vilniuje žarnyno parazitų nerasta, tačiau Kernavės archeologiniuose sluoksniuose aptikta, pavyzdžiui, žuvinio kaspinuočio kiaušinėlių. Jiems išlikti ten buvo palankios dirvos sąlygos. Kernavėje rasta net obuoliukų graužtukų ir kitokių dirvoje užsikonservavusių organinių medžiagų.

„Prieš kelerius metus paskambino archeologas Aleksas Luchtanas ir paklausė, ar tiriame žmogaus išmatas. Rado Kernavėje maždaug XIV amžiaus sodyboje. Sakau, galime pamėginti, – prisiminė prof. R. Jankauskas. – Infekcinės ligoninės laboratorijoje paprašiau, kad ištirtų. Po kelių dienų nueinu, o ten žiūri į mane apvaliomis akimis: iš kur gavau ir ar esu tikras, kad tas tepinėlis iš XIII-XIV amžiaus. Pasirodo, jame gausu žuvinio kaspinuočio kiaušinėlių.“

Tyrinėtojai galėtų vaizdžiai nupasakoti, kaip atrodė to meto buitis. Sodybos patvoryje metamos visos šiukšlės, čia pat ir tuštinamasi. Greta daržiukas.

Visur skraido musės. Nešvarumai patenka į maistą ir grįžta atgal į aplinką. Ratas užsidaro. O viduramžių vilniečius antropologas apibūdintų taip: mažo ūgio, išgedusiais dantimis, murzini, alkani. Būtent tai patvirtina ir prastas augimas, ir mažakraujystės pėdsakai.

Juodosios skylės

Vitamino C trūkumą rodo skorbuto žymės. Pasak prof. R. Jankausko, būtų keista, jei jų nebūtų, nes dėl skorbuto dažnai kentėjo vilniečiai. Apie tai užsimenama ir rašytiniuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto profesorius Georgas Forsteris, XVIII amžiaus Europos įžymybė, su Jamesu Cooku plaukęs aplink pasaulį, „Laiškuose iš Vilniaus“, išleistuose ir lietuviškai, rašė, kad Vilniuje duona brangi ir prasta.

Mėsa taip pat brangi, išskyrus žvėrieną. Jei nori gerų pieno produktų, laikyk savo karvę. Žalėsiai ir daržovės – labiau sezoninis dalykas. Bent porą kartų G. Forsteris skundžiasi kraujuojančiomis dantenomis – skorbuto požymiu. Jo neišvengė ir universiteto profesorius.

„Dėl to ir vilniečių dantų būklė tokia prasta, ir dažnai jų netekdavo. Kita vertus, Vilnius nelabai skyrėsi nuo kitų Europos miestų, – patikslino antropologas. Gyvenimas mieste visada buvo sunkesnis, sudėtingesnis, pavojingesnis, palyginti su kaimu. Miestuose ir gyvenimo trukmė buvo trumpesnė, ir gyventojų ūgis mažesnis. Sakoma, kad miestai viduramžiais buvo kaip juodosios skylės – galėjo išsilaikyti ir augti tik dėl to, kad nuolat atsikeldavo gyventojų iš aplinkinių kaimų.“

Visą laiką miestas traukė žmones, nes jo oras, kaip skelbia viduramžių posakis, padaro žmogų laisvą. Viena vertus, mieste daugiau visokių pavojų, antra vertus, atsiveria visai kitokios galimybės. Jei turėsi laimę, gali ir prasimušti, o savo kaime to niekada negalėtum padaryti.

Kaip medžio rievės

Tiriant Bokšto gatvės osteologinę medžiagą rachito atvejų nenustatyta. Jų, kaip sakė prof. R. Jankauskas, aptikta vėlesniu laikotarpiu. Žvejų gatvės rajone buvusiose žydų kapinėse atliekant žvalgomuosius archeologinius kasinėjimus, rasta vaikų palaikų su tipingais rachito pokyčiais.

Juos lėmė vitamino D ir kartu saulės stoka, nes šis vitaminas gaminasi odoje veikiant saulės šviesai. Tarp kaimo vaikų rachito atvejų kaip ir nepasitaikė, o Vilniaus senamiestyje susigrūdę žydai pagal visus to meto apribojimus galėjo gyventi tik mieste, gete, ir vaikai dienos šviesos nelabai matė.

Augimo raidą itin gerai atskleidžia vadinamosios linijinės emalio hipoplazijos, į medžio rieves šiek tiek panašūs dantų grioveliai. Medis vasarą auga sparčiau, o žiemą jis nustoja augti ir tą laiką žymi tamsus žiedas.

Jei vaikas auga netolygiai, sustojusį augimą rodo griovelis dantų emalyje. Vaiko raida paprastai sutrikdavo dėl ligų, badavimo, streso.

Žinant dantų vainiko formavimosi chronologiją, galima nustatyti, kelerių metų tada buvo vaikas. Kaip parodė dr. Žydrūnės Miliauskienės atlikti dantų tyrimai, dažniausiai emalio hipoplazijų susidarydavo apie trečiuosius gyvenimo metus. Matyt, dėl nujunkymo streso ir staigaus perėjimo prie prasto suaugusiųjų maisto.

Ryškiausių ir daugiausia emalio hipoplazijų aptikta tarp miesto gyventojų. Ypač kentėjo vaikai iš neturtingų vilniečių sluoksnių. Nustatyta, kad net 80 proc. paprastų vilniečių ir tik pusė turtingųjų, palaidotų, pavyzdžiui, Vilniaus arkikatedros ir Trakų bažnyčios presbiterijoje, turėjo emalio hipoplazijų.

„Aišku, dar reikėtų patikrinti išsamesniais statistiniais metodais, tačiau jau dabar galima manyti, kad vaikystėje patirtos ligos bei stresas apskritai sutrikdydavo sveikatą ir atsiliepdavo vėliau, trumpindavo gyvenimą. Kuo daugiau emalio hipoplazijų, tuo trumpesnė gyvenimo trukmė“, – sakė antropologas.

Danties kaina

Labai didelė suaugusių vilniečių problema buvo ėduonis. Jis kartais visai suėsdavo dantis, susidarę pūliniai sukeldavo rimtų komplikacijų, o gydymomi nebuvo. Pats ėduonis, kaip pabrėžė mokslininkas, buvo kitoks nei dabar. Prasidėdavo nuo tarpudančių, o ne nuo kramtomojo dantų paviršiaus, nes šis dėl grubaus maisto paprasčiausiai nusidėvėdavo ir emalio likdavo tik pakraščiuose.

„Higienos nebuvo ir vilniečiams, šiurkščiai tariant, dvokė iš burnos. Be to, jie kentė baisius skausmus. Susidarę pūliniai galėjo bet kada pratrūkti, sukelti sepsį ir tapti mirties priežastimi. To meto kronikose kartais minima, kad žmogus mirė „nuo danties“, – pasakojo prof. R. Jankauskas. – Vis dėlto nuo ėduonies dažniau kentėdavo, daugiau dantų prarasdavo ir komplikacijų patirdavo neturtingesni vilniečiai, ypač moterys. Tai, matyt, susiję ne tik su higiena, bet ir su moters fiziologija. Moters organizmui reikia daugiau kalcio, nes daugiau jo praranda. Dantys iškrisdavo ne tik dėl ėduonies, bet ir dėl parodontozės. Kai kurios tautos net turi patarlę: „Motinai kiekvienas vaikas kainuoja po dantį.“

Nuo smūgių ir kirčių

Viduramžiais vilniečiai vyrai iki 40 metų gerokai dažniau patirdavo kaukolės skliauto traumų, tikriausiai per muštynes, buitinius ginčus. Veido traumų, pavyzdžiui, nosies lūžių, maždaug tolygiai pasitaikydavo tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Jų nemažėdavo ir po 40 metų.

„Smurtingesnis miestelėnų gyvenimas buvo viduramžiais, o XVIII amžiaus pabaigos link, kaip parodė ankstesni Taurakalnio rajono liuteronų kapinių tyrimai, tokių traumų jau mažiau, – lygino antropologas. Bokšto gatvėje nustatyti bent du sužalojimo aštriais įnagiais atvejai, t. y. sukapotos galvos, daug kirstinių žaizdų kardais. Kaip tik dabar viena archeologijos studentė kursiniame darbe išsamiai ištyrinėjo tuos atvejus. Galimas dalykas, kad jie sietini su kryžiuočių antpuoliais.“

Daugiau kirstinių sužalojimų būta tarp aukštuomenės, bajorų, nes jie turėjo ginklų ir nevengė kautynių ar dvikovų. Nekilmingi miestelėnai santykius aiškindavosi, matyt, kur kas paprasčiau. Tarp jų daugiau pasitaikydavo tokių traumų kaip kaulų išnirimas ar lūžimas. Labai dažni šonkaulių lūžiai.

„Net aprašyti atvejai, kai, pavyzdžiui, tokia ir tokia ponia padavė į teismą vežiką, nes jis Pilies gatve taip smarkiai varė arklius, kad partrenkė jos dukrą. Patyrusi dauginį lūžimą, mergaitė vos gyva, – pasakojo prof. R. Jankauskas. – Eismo įvykių pasitaikydavo ir tada. Bokšto gatvėje nustatytas vienas dubenkaulio lūžimo atvejis. Dubenkaulis suspaustas, kaip dabar būna per eismo įvykius. Galima visaip spėlioti – gal užgriuvo koks nors sunkus daiktas ar vežimo ratas pervažiavo.“

Ledkalnio viršūnė

Apie daugelį ligų, kaip pripažino tyrinėtojas, kol kas pasakyti nieko negalima – reikia labai sudėtingų ir brangių laboratorinių tyrimų. Pavyzdžiui, infekcinės ligos neretai nepalieka pėdsakų kauluose ir apie marą ar kitas epidemijas galima tik spėti iš demografinės struktūros ar gausių ir pamirštų laidojimo vietų miesto pakraštyje.

„Kitur pasaulyje yra išskirta maro užkrato DNR. Mes kol kas tokių galimybių neturime, – sakė prof. R. Jankauskas. – Nereti tarp vilniečių infekcinės ligos tuberkuliozės, vadinamojo baltojo maro, atvejai. Aptikta, pavyzdžiui, Šv. Stepono bažnyčios kapinėse. Bokšto gatvėje kol kas nustatytas tik vienas. Suprantama, kaulų tuberkuliozė yra ledkalnio viršūnė. Tuberkuliozės formų yra daugybė ir jos gali nepalikti pėdsakų kauluose. Pažeidžia maždaug tik 5-7 proc. jų, palyginti su visais atvejais.“

Tuberkuliozė plito visuose vilniečių sluoksniuose dėl susiklosčiusių epidemiologinių aplinkybių, didžiulio žmonių susigrūdimo. Mirdavo, aišku, pirmiausia vargšai – ir dėl prastesnių higienos sąlygų, ir dėl menkesnio imuniteto.

Viduramžių rašytiniuose šaltiniuose, kaip pasakojo antropologas, dažniausiai minima limfmazgių tuberkuliozė, vadinamoji skrofuliozė, nes ji labai krisdavo į akis dėl susidarusių negyjančių ir pūliuojančių opų. Ne epidemijų metais tuberkuliozė galėjo būti viena trumpo gyvenimo priežasčių. Antai Londone XVII amžiuje ji lemdavo 20 proc. mirčių. Taip galėjo būti ir Lietuvoje.

„Panašu, kad Bokšto gatvėje aptikome ir vieną raupsuotąjį. Jo kaulų pakitimai neryškūs, todėl, matyt, nebuvo atstumtasis toje bendruomenėje, – kalbėjo tyrinėtojas. Europoje raupsuotieji buvo izoliuojami, išstumiami iš visuomenės. Dabar žinoma, kad raupsais labai sunkiai užkrečiama – tik per labai ilgą ir glaudų ryšį, esant nusilpusiam imunitetui. Ir pasireiškia jie tik po kelerių metų.“

Tautinės ir tarptautinės

Sifilis – viena iš nedaugelio ligų, kur rašytiniai ir archeologiniai šaltiniai, kaip pabrėžė prof. R. Jankauskas, sutampa bei papildo vienas kitą. Labai greitai iš Romos per Krokuvą į Vilnių atkeliavęs sifilis minimas jau 1494 metais, o po poros metų – ir jo epidemija.

Maskvos caras Ivanas III Vasiljevičius prie sienos statė kordonus, kad būtų tikrinama, ar neateina iš Lietuvos žmonių, kurie „serga liga, prancūziška vadinama ir skauduliukais pasireiškia“.

Beje, patys prancūzai sifilį vadino „Neapolio liga“, vokiečiai neretai - „ispaniška“, o Rusijoje jis vadintas dar ir „lenkiška liga“. Priklausė nuo to, iš kur atkeliavo.

„Sifilis – vienas urbanizacijos rodiklių, nes miestuose galimi platesni ir anonimiški santykiai. Kaimuose būta gal tik du atvejai iš kelių tūkstančių palaikų, kai galėta šią ligą diagnozuoti. Miesteliuose kaip Alytus sifiliu galėjo būti užsikrėtę 2-3 proc. gyventojų, Vilniuje net 7-11 proc. miestelėnų, o aukštuomenėje – dar daugiau. Ne veltui buvo vadinama „rūmų liga“, – pasakojo antropologas.

Sifilį ypač platino tokios specifinės grupės kaip pirkliai ar kareiviai. Pavyzdžiui, per Šiaurės karą dabartinėje Estijoje švedų karinė vadovybė turėjo steigti specialius lazaretus, nes kai kurių kariuomenės dalinių net kovingumas dėl veneros ligų sumažėjo. XVIII amžiaus pabaigoje įkurtose Vilniaus universiteto klinikose daugybė pacientų gydyti nuo sifilio.

Daugiau kaip pusė rekrūtų buvo užsikrėtę venerinėmis ligomis. Gydymas, pasak prof. R. Jankausko, buvo beviltiškas ir drastiškas. Pastebėta, kad sifilio užkratas nepakelia karščio, todėl vienas būdų – užsikrėsti dėmėtąja šiltine, kad karščiavimas sunaikintų spirochetas. Tačiau ar pavykdavo vėliau įveikti dėmėtąją šiltinę?

Kitas būdas – nuodingi gyvsidabrio garai ir tepalas, kenkę gal net labiau nei sifilis. Aiškus įrodymas, kad jais gydyta ši liga, – Napoleono kareivių kapavietėse Vilniuje aptikti kaulai su sifilio pėdsakais ir keliasdešimt kartų didesne gyvsidabrio koncentracija nei nepažeistuose kauluose.

Tokių piktybinių ligų kaip vėžys nustatyti tik pavieniai atvejai. Vis dėlto žmonės viduramžiais mirdavo jauni. Numatoma vidutinė gyvenimo trukmė – vos trisdešimt metų.

„Dramatiškas skirtumas, palyginti su dabartiniais laikais, – pabrėžė antropologas. – Kita vertus, dabar kalbama, kad nutukimas yra XXI amžiaus maras, nes viena jo komplikacijų – antrojo tipo diabetas. Pasirodo, šie medžiagų apykaitos sutrikimai gali palikti pėdsakų ir kauluose. Atsiranda vadinamoji diseminuota idiopatinė skeleto hiperostozė – kaulinės išaugos, tarsi nuvarvėjęs vaškas per stuburą.“

Tokių atvejų daugiau pasitaiko tarp turtingų asmenų, ypač tarp pagyvenusių aukštuomenės vyrų, vartojusių per daug kaloringo maisto. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Lietuvos bajorai būtų šaunūs ir tvirti, jeigu negertų ir tiek daug nevalgytų. Sėdi prie stalo nuo ryto iki vakaro ir labai įsižeidžia, jei svečias nenori tokiose vaišėse dalyvauti.

Rašytiniuose šaltiniuose taip pat minima paslaptinga liga lenkiškas kaltūnas (lot. „plica polonica“). Gydytojas Jozefas Frankas „Atsiminimuose apie Vilnių“ ją vadino nacionaline rykšte.

Prof. R. Jankausko įsitikinimu, svarbiausia priežastis – higienos stoka. Neplauti plaukai susiveldavo, o dar visokios organinės atliekos ir parazitai įsimesdavo. G. Forsteris rašė, kad Vilniaus gražuolės šukuoja plaukus per langą, lydamos gyviais į gatvę.

„Plica polonica“ – tai ne dabartiniai „dredai“, – juokėsi antropologas. – Gydymas būtų paprastas – nukirpti tuos susivėlusius, sulipusius plaukus ir gerai ištrinkti galvą. Tačiau tuo metu vyravo įsitikinimas, kad nevalia kirpti, nes žmogus gali numirti. Įvairiose kultūrose gajus mitas, su plaukais siejantis žmogaus galią. Taip ir kankindavosi. Nemanau, kad tokių atvejų nebūdavo ir kur nors toliau Šiaurės kraštuose. Tiesiog niekas nepaminėdavo. Rašoma, kas neįprasta, o kasdienybė atrodo savaime suprantamas dalykas. Štai istoriniuose šaltiniuose minimas vienas Anglijos vyskupas. Kai jis mirė ir buvo pašarvotas, drabužiai tiesiog knibždėjo nuo auštančio kūno bėgančiomis utėlėmis. Kol gyvas buvo jomis aptekęs, niekas neminėjo.“