Mindaugo karūnavimas: ne liepos 6-ąją ir ne Vilniuje?

Jis lygino ne vieną istorinį šaltinį ir, sukaupęs medžiagos, drąsiai sviedžia pirštinę istorikui profesoriui Edvardui Gudavičiui, teigiančiam, kad Mindaugo karūnavimo data – 1253 m. liepos 6-oji, o vieta – Vilnius. T. Baranauskas nesiūlo atsisakyti Valstybės dienos. Bet sulaužyti netikslų stereotipą ir perkelti šventę į kitą dieną, istoriko manymu, būtų kur kas logiškiau ir istoriškai teisingiau.

Mindaugo karūnavimo dieną švęsti liepos 6-ąją pasiūlė istorikas prof. E. Gudavičius 1989-aisiais. Po metų ši data buvo įteisinta kaip oficiali valstybės šventė. Tačiau liepos 6-osios data jums sukėlė abejonių. Kodėl?

Mindaugas 1251 m. pavasarį pasikrikštijo ir sudarė taikos sutartį su Vokiečių ordino Livonijos krašto magistru Andriumi Štirlandu. Būtent per jį pasistengė gauti popiežiaus leidimą karūnuotis. Tų pačių 1251 m. liepos 17 d. jis gavo popiežiaus leidimą karūnuotis Lietuvos karaliumi. Ši gerai žinoma, dokumentais pagrįsta data galėtų būti oficiali Lietuvos karalystės įkūrimo – įsiliejimo į ano meto katalikiškos Europos politinę sistemą data. Tačiau grįžkime prie E. Gudavičiaus pasiūlytos liepos 6-osios. Pasak E. Gudavičiaus, anuomet karūnacijos vykdavo sekmadieniais – 1253 m. liepą jie buvo 6, 13, 20 ir 27 d. Po karūnavimo Mindaugas akte, kuriuo jis padovanojo dalį Žemaitijos Vokiečių ordinui, pažymėjo tik mėnesį – liepą, bet nenurodė dienos, o štai popiežius Inocentas IV šį Mindaugo dovanojimo aktą patvirtino rugpjūčio 21-ąją. Iš šitos datos reikėtų, pasak E. Gudavičiaus, atimti penkių savaičių trukmės kelionę iš Pabaltijo į Italiją, be to, dar pridėti kelias dienas (tiksliau – pusantros savaitės) kelionei iš Lietuvos į Rygą. Štai tokiu būdu buvo prieita prie liepos 6-osios. Aš suabejojau, ar kelionė į Italiją truko penkias savaites, ar tikrai karūnacijai pakako tik paprasto sekmadienio ir ar tikrai Mindaugas buvo karūnuotas Vilniuje.

Ar jūs galite pagrįsti, kad Mindaugas buvo karūnuotas, anot jūsų, birželio 29-ąją?

Daugelio to meto Vokietijos imperatorių ir karalių karūnavimo dienos sutapo su sekmadieniais, kurių pusė buvo ne paprasti sekmadieniai, bet svarbios bažnytinės šventės. Kai kuriais atvejais karūnavimui buvo pasirenkamos būtent pastarosios.

Kai dėl Mindaugo karūnavimo datos, tai birželio 29-oji tinka dėl kelių priežasčių. Visų pirma, įvertinau kitais šaltiniais paremtą informaciją apie kelionių į Italiją ir Rygą iš Lietuvos trukmę ir tai, kad karūnacijos iškilmės turėjo ideologiškai sustiprinti Mindaugo valdžią. Mat priimdamas iš popiežiaus karūną Mindaugas pripažino save jo globotiniu ir kartu šiuo ideologiniu pagrindu apsaugojo savo žemes.

Būtent šį pasidavimą Šventojo sosto globai Mindaugas pabrėžė pasirinkdamas karūnacijai birželio 29-ąją – Šv.Petro ir Povilo dieną, žinomą bažnytinę šventę, kuri 1253 m. sutapo su sekmadieniu. O karūnavimo proga Mindaugo išduoto akto data liepos mėnesį tam nė kiek neprieštarauja, nes nurodyta ne karūnavimo, o būtent šio akto išdavimo data, kuri galėjo būti keliomis dienomis vėlesnė.

Nesakau, kad liepos 6-ąją reikia keisti į birželio 29-ąją. Geriausia būtų švęsti ne įrodymų dar reikalaujančią ir galbūt galutinai neįrodomą datą, o 1251 m. liepos 17 d., kai popiežius leido Mindaugui karūnuotis. Šią datą patvirtina išlikusios popiežiaus bulės.

Iki šiol manoma, kad Mindaugas ir Morta buvo karūnuoti specialiai tai progai sumūrytoje pirmojoje Vilniaus katedroje. O anot jūsų, karūnavimas vyko Palatavio piliakalnyje, esančiame šalia Anykščių. Kuo paremtas šis jūsų teiginys?

Po Mindaugo karūnavimo surašytame akte yra nurodyta šio istorinio rašto gimimo vieta – „Letovijoje, mūsų dvare“. Pavadinimas „Letovija“ (Lettowia) tuo metu turėjo dvi prasmes. Šis lotynizuotas pavadinimas vokiečių raštuose atitiko Lietuvos pavadinimą, tačiau tuo pačiu vardu buvo vadinamas ir Latavos upelis, o šalia jo esantis piliakalnis XIV a. dokumentuose – Lettow. Beje, lietuviai savo pilis dažnai vadindavo šalia tekančių upelių ar kitų vandens telkinių vardais.

Peržiūrėjau daugybę to meto dokumentų, bet nė viename neradau, kad prie žodžio „dvaras“ būtų nurodyta tik valstybė, kurioje jis yra, praleidžiant dvaro ar kitos konkrečios vietovės pavadinimą. O juk jis datavimo formulėje yra pats svarbiausias. Manau, kad karūnacijos akte minimas ne valstybės, o konkrečios vietovės pavadinimas.

Prieš 14 metų ant Latavos upelio kranto Anykščių rajone atrastas iki šiol buvęs nežinomas piliakalnis, o archeologas Gintautas Zabiela jo paviršiuje aptiko keletą XIII–XIV a. radinių.

Čia minima vietovė Mindaugo karūnavimo laikais buvo Lietuvos pasienis. Pagal ano meto diplomatijos etiketą būtent tokiose vietose vykdavo valstybių vadovams svarbūs susitikimai. Tad kas galėtų paneigti, kad šiame Lietuvos pasienio Latavos dvare-pilyje buvo vainikuotas Mindaugas, priėmęs čia, o ne Vilniuje pagrindinį svečią – Vokiečių ordino Livonijos krašto magistrą Andrių Štirlandą?

Pirmąją pilį Vilniuje LDK kunigaikštis Traidenis pastatė, kaip byloja archeologų surastos medienos dendrochronologinės datos, gerokai vėliau – apie 1270 m.

Kodėl Palatavio piliakalnis, kaip galima Mindaugo karūnavimo vieta, iki šiol žinomas tik nedaugeliui? Kodėl tai nėra visuotinai pripažinta?

Tai lėmė įvairios aplinkybės: inercinis mąstymas, stereotipai ir istorinių šaltinių interpretacijos problema. Tarkim, jei vienoje vietoje žodis „Lettowia“ reiškia Lietuvą, tai daug kam sunku priimti, kad tokią formą gali įgauti ir vietovardžio užrašymas.

Apmaudu, kad švenčiant Mindaugo karūnavimo dieną Palatavio piliakalnis mažai kam įdomus – jau suspėta priprasti prie požiūrio, kad karūnacija vyko Vilniuje. Tai ir patogu, ir politiškai naudinga. Juk ir Baltarusija Mindaugo karūnavimo vietą yra nukėlusi į Naugarduką – apie tai rašoma tos šalies mokykliniuose vadovėliuose ir net moksliniuose veikaluose. Tad kažkokiame Lietuvos miške, prie upelio, surastas piliakanis tik trikdo istorikų ir visuomenės ramybę.

Mindaugo dvaras Latava pamažu skinasi kelią į viešumą – prie Anykščių, Troškūnų kelio, jau pastatyta rodyklė, nukreipianti Palatavio piliakalnio link.