Nuo šlovės iki kritikos: orų prognozių istorija

1854 m. lapkritį Juodojoje jūroje, Krymo pakrantėse, siautėjo smarki audra. Jos metu žuvo arba buvo smarkiai apgadinti beveik visi anglų-prancūzų karo laivai, blokavę Sevastopolį. Nelaukta audra atslinko nuo Viduržemio jūros vakarinių rajonų ir jūrininkus užklupo visiškai nepasiruošusius.

Kilo diskusijos, jeigu būtų buvę išankstiniai pranešimai, laivyno vadai būtų galėję audrai tinkamai pasiruošti. Po šio įvykio Europos jūrinės valstybės Briuselyje konferencijoje svarstė, kaip efektyviau naudotis meteorologija jūroje ir sudarinėti reguliarias oro prognozes.

Žinoma, orų spėjimas pagal įvairius požymius būdavo taikomas jau nuo senų senovės, tačiau pasauliui reikėjo patikimesnių ir tikslesnių duomenų, kurie būtų gaunami atliekant sistemingus orų stebėjimus ir pagal faktinius regionų duomenis sudarant netolimos ateities orų prognozes.

Pirmoji į tokius siūlymus sureagavo Didžioji Britanija – ji įgyvendino Briuselio konferencijos rekomendacijas. Gavusi pinigų, britų Prekybos taryba 1854 m. įkūrė meteorologijos tarnybą. Ji privalėjo rinkti duomenis apie orus jūrose. Jos vadovu buvo paskirtas į atsargą išėjęs Karališkojo karinio jūrų laivyno viceadmirolas Robertas Ficrojus (1805–1865).

Tai buvo puikus jūrininkas, išgarsėjęs vadovaudamas britų hidrografiniam laivui „Beagle“. Šis 1831–1836 m. ekspedicijoje sudarinėjo Pietų Amerikos pakrančių nuo Rio de Žaneiro iki Ugnies Žemės ir Valparaiso hidrografinius jūrlapius. Ekspedicijoje dalyvavo ir tada dar jaunas gamtininkas Čarlzas Darvinas (1809–1882). Jis buvo vienas Karališkosios geografijos draugijos narių, kurie rekomendavo R. Ficrojų paskirti vyriausiuoju Didžiosios Britanijos meteorologu-statistiku.

Pradėdamas tarnybą R. Ficrojus siekė ne tik fiksuoti orų permainas, bet ir jas numatyti. Anglijos pakrantėse jis įkūrė 24 meteorologines stotis. Informacija ką tik išrastu elektriniu telegrafu būdavo perduodama į meteorologijos departamentą Londone. Penkios meteorologinės stotys veikė Danijos, Olandijos, Prancūzijos pakrantėse ir Lisabonoje. 

Orų stebėjimo duomenis R. Ficrojus žymėdavo sinoptiniuose žemėlapiuose. Pagal juos sudarydavo orų prognozę kelioms artimiausioms dienoms. Prognozės buvo skelbiamos žvejams ir jūreiviams. Jo prašymu, „The Times“ redakcija nuo 1861 m. rugpjūčio 1 d. pirmą kartą žmonijos istorijoje pradėjo kasdien skelbti orų prognozes.

R. Ficrojus pirmą kartą meteorologijos praktikoje parengė ir audros signalų sistemą. Uostuose ir žvejų kaimeliuose artėjant audrai ant stiebų buvo keliami kūgio formos signalai.

Per keletą metų R. Ficrojus pasiekė šlovės viršūnę. Jo perspėjimų apie artėjančias audras ypač laukdavo žvejai ir pakrančių jūreiviai. Kartą net pati Anglijos karalienė Viktorija paprašė R. Ficrojaus nuspėti, koks bus oras tą dieną, kai ji rengėsi plaukti į Vaito salą.

R. Ficrojaus vardas tapo žinomas toli už Anglijos ribų, meteorologines tarnybas steigė daugelis šalių. Atgarsio sulaukė ir jo solidus trijų šimtų puslapių veikalas papildytas žemėlapiais ir diagramomis „Knyga apie orus“ („Weather Book“), išleistas 1861 metais.

Žinoma, buvo nemažai ir R. Ficrojaus veiklos kritikų. Aršiausiais jo oponentais tapo prekybinės kompanijos ir atskiri asmenys, nusivylę prognozėmis. Prekybininkams šios prognozės dažnai kliudė verslui – jie norėjo, kad žvejai nekreiptų dėmesio į audros perspėjimus ir, rizikuodami gyvybe, dirbtų be prastovų. Dantį griežė ir netikėtai atsiradę konkurentai, kurie iki tol bandė leisti nesistemingai paruoštus oro prognozių biuletenius. 

Dalis mokslininkų manė, kad neverta švaistyti pinigus kasdieniams oro spėjimams ir perspėjamųjų audros signalų kūrimui, nes gamtos dėsniai nepavaldūs mokslui. Meteorologinės tarnybos skelbiamos oro prognozės ne visada pasitvirtindavo, ir tokiais atvejais kritikai be gailesčio šaipydavosi iš šios tarnybos vadovo R. Ficrojaus.

Tačiau laikas parodė, jog geresnių orų prognozių sugalvoti bent jau kol kas neįmanoma, o gyventi be jų būtų dar blogiau. Taip R. Ficrojaus sukurta ir puoselėta sistema tapo neatsiejama kasdieninio gyvenimo dalimi.