Dėl ko žlugo Indo slėnio civilizacija?

Senovės Egiptas ir Mesopotamija yra bene geriausiai iš mokyklų kurso pažįstamų didžiųjų miestų civilizacijų, tačiau iš tiesų pati didžiausia, plačiausiai pasklidusi buvo Indo slėnio (arba Harapos) civilizacija. Šios kultūros atstovai kadaise gyveno milijono kvadratinių kilometrų teritorijoje Indo upės slėniuose nuo Arabijos jūros iki Gango, o klestėjimo viršūnėje jos populiacija sudarė 10 proc. viso pasaulio gyventojų. Civilizacija išsivystė prieš 5200 metų ir lėtai sunyko per devynis šimtus metų (maždaug nuo 2900 iki 2000 m.p.m.e.) – gyventojai paliko miestus ir dauguma jų iškeliavo į rytus.

„Senovėje buvo žinoma apie Egipto ir Mesopotamijos civilizacijas, bet Indo slėnio civilizacija, kuri buvo didesnė už abi pirmąsias, iš esmės buvo nežinoma iki 1920 metų. Vis dar yra daug dalykų, kurių apie ją nežinome“, – sakė Woods Hole okeanografijos instituto Masačiusetse (JAV) geologas Liviu Giosanas.

Beveik prieš šimtmetį mokslininkai atrado daugybę Harapos gyvenviečių prie Indo upės ir intakų, o taip pat – milžiniškuose dykumų plotuose ties Indijos ir Pakistano siena. Buvo aptikta sudėtingų miestų pėdsakų, vidiniai prekybos keliai, menų, amatų egzistavimo ženklų ir iki šiol neiššifruotų raštų.

„Jie turėjo miestų, kurie buvo suskaidyti į kvartalus, juose buvo sudėtinga kanalizacijos sistema – tokios daugiau niekas nesukūrė iki romėnų. Panašu, kad tai buvo labiau demokratiška visuomenė nei Mesopotamijoje ar Egipte – nebuvo statomi dideli rūmai svarbiems asmenims – karaliams ar faraonams“, – sakė L. Giosanas.

Kaip ir tuo pačiu metu egzistavusios Egipto bei Mesopotamijos civilizacijos, Harapos civilizacija, pavadinta vieno iš didžiausių miestų vardu, glaudėsi prie upių.

„Iki šiol nestigo spėlionių kas siejo šią paslaptingą senovės kultūrą ir joms gyvybe teikiančias upes“, – sakė geologas.

Dabar L. Giosanas su kolegomis rekonstravo lygumų ir upių, kuriuose išsivystė ši seniai užmiršta civilizacija, gamtovaizdį. Jų atradimai pateikia informacijos apie paslapties šydu dengiamos kultūros likimą.

„Mūsų tyrimas pateikia vieną iš aiškiausių klimato kaitos sukelto visos civilizacijos žlugimo pavyzdžių“, – tvirtino L. Giosanas.

Mokslininkai iš pradžių analizavo iš palydovų surinktus duomenis apie Indo ir kitų grupių keičiamą gamtovaizdį. Nuo 2003 iki 2008 metų mokslininkai rinko nuosėdas nuo Arabijos jūros pakrantės iki derlingų drėkinamų Pandžabo slėnių ir šiaurinės Taro dykumos, norėdami nustatyti tų nuosėdų amžių ir sudaryti gamtovaizdžio kaitos chronologinį žemėlapį.

„Dirbti dykumoje buvo sunku – visą dieną kepino aukštesnė nei 40 laipsnių temperatūra“, – skundėsi mokslininkas.

Surinkus geologinės istorijos duomenis „galėjome patikrinti savo žinias apie gyvenvietes, apie tai, ką ir kada žmonės augino, kaip kito žemdirbystės ir gyvenviečių tendencijos. Tai pateikė naujų žinių apie populiacijos persislinkimo į rytus procesą, susiskaidymą į daug mažų žemdirbių bendruomenių po vėlyvųjų Harapos civilizacijos laikų miestų sunykimo“, – sakė Londono universiteto koledžo (Jungtinė Karalystė) archeologas Dorianas Fulleris.

Kai kurių mokslininkų manymu, Harapos civilizacijos centrą maitino didžiulės ledynų tirpsmo upės, ištekančios iš Himalajų, vanduo – jų teigimu, tai galėjo būti indų mitologijoje minima šventoji Sarasvati upė. Tačiau buvo nustatyta, kad regione tekėjo tik musoninio lietaus užpildomos upės.

Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad geriausiai Sarasvati aprašymą ir geografinę vietą atitinka sezoninė Ghaggaro upė, tekanti tik per stipriausius musonus. Archeologinių tyrimų duomenys parodė, kad Harapos civilizacijos laikais prie upės, susigeriančios į dykumą prie sauso Hakros slėnio, buvo gausu gyvenviečių.

„Manome, kad išsprendėme seną ginčą apie mitinę Sarasvati upę“, – sakė L. Giosanas.

Mokslininkai nustatė, kad iš pradžių musonų papildomos upės buvo linkusios sukelti viską naikinančius potvynius, bet bėgant laikui musonai susilpnėjo, todėl lietaus maitinamų upių pakraščiuose atsirado galimybė beveik 2000 metų klestėti žemdirbystei ir civilizacijai.

„Insoliacija – energija, kurią Žemė gauna iš Saulės – kinta ciklais, o tai gali paveikti musonus. Per pastaruosius 10 000 metų šiaurinis pusrutulis insoliacija buvo stipriausia prieš 5000-7000 metų, o nuo to laiko ji silpnėjo. Visą klimatą Žemėje valdo Saulė, taigi, susilpnėjusi insoliacija paveikė ir musonus, susilpnėjo ir šie sezoniniai lietūs. Tai reiškia, kad į musonų drėkinamus regionus bėgant laiko patekdavo vis mažiau kritulių“, – aiškino geologas.

Galų gale atėjo laikas, kai musonų maitinamos upės visiškai nuseko ir išdžiuvo, tapo nebetinkamomis civilizacijai.

Per tris šimtmečius Harapos civilizacijos atstovai pamažu iškeliavo į rytus, link Gango upės baseino, kur musoniniai lietūs vis dar buvo stiprūs.

„Galime įsivaizduoti, kad šis poslinkis į rytus lėmė ir labiau lokalizuotas ekonomikos formas – mažesnes bendruomenes, išgyvenančias iš nuo sezoninio lietaus priklausomo ūkininkavimo. Toks ūkininkavimas tikriausiai sukurdavo mažiau atliekamų išteklių ir negalėjo išlaikyti didesnių miestų, tačiau būtų patikimas“, – mano D. Fulleris. Klimato pokyčiai Indo slėnyje esantiems miestams būtų pragaištingi, nes jų gyvavimo pagrindas buvo didelis išteklių perteklius, surenkamas ankstesniais drėgnesniais laikotarpiais. Populiacijos išsklidimas į rytus taip pat reiškė, kad nebeliko koncentruotos darbo jėgos, kuri išlaikytų miestą.

„Miestai buvo apleisti, tačiau suklestėjo mažesnės žemdirbių bendruomenės. Daugelis miesto veiklų – pavyzdžiui, rašymas – buvo užmiršti, tačiau žemdirbystė išliko ir netgi diversifikavosi“, -teigė D. Fulleris.

Pastarieji mokslininkų atradimai gali palengvinti Indo civilizacijos ateities archeologinius tyrimus. Dabar mokslininkai galės patikimiau spėti, kurios gyvenvietės buvo reikšmingesnės, vertinant pagal jų santykį su upėmis, mano L. Giosanas.

Mokslinis darbas išsamiau aprašytas gegužės 28 d. recenzuojamo žurnalo „Proceedings of the National Academy of Sciences“ numeryje.