LDK istorija: Pilys – gynybinės sistemos

Lietuvos piliakalnius ir su senovės pilimis susijusius rašytinius šaltinius pirmieji pradėjo tirti lenkų mokslininkai (Kszivickis, Zajączkowskis). Jų pradėtą tradiciją Nepriklausomos Lietuvos laikais (1918–1940) perėmė lietuvių tyrėjai ir ją išlaikė savo rankose iki šių dienų.

Pasienio tvirtovių grandinė

Didžiausio dėmesio sulaukė lietuvių ir kryžiuočių kovas menančios Lietuvos pilys. Kadangi Vokiečių ordino puolimai nuo 1283 m. koncentravosi ties Nemuno žemupiu (ilgainiui ėmė siekti ir pagrindines Žemaitijos sritis), būtent apie Panemunės ir Žemaitijos pilis išliko daugiausia naratyvinių žinių, kurios leidžia suprasti, kaip funkcionavo to meto lietuvių pilys.

To meto Lietuvoje išsiskyrė Nemuno ir Jūros upės gynybinių pilių sistemos. Pirmajai priklausė Kolainių, Junigedos (Veliuonos), Pieštvės, Paštuvos, Bisenės, Kimelio, Mederabės pilys. Tai pačiai sistemai priskirtina ir vėliau (apie 1361 m.) pastatyta mūrinė Kauno pilis.

Prie Panemunės pilių gynybinės sistemos priskiriama ir Pilėnų pilis, žinoma iš 1336 m. tragiškų įvykių. Jūros upės gynybinei sistemai galima priskirti Gedimino, Aukaimio, Žiesdytės, Gegužės pilis. Sąlyginai prie šios sistemos galima priskirti ir Bebirvaitės bei Skronių pilis – slėptuves.

Panemunės pilių sistema

Išskirtinę strateginę reikšmę turėjo Panemunės pilių sistema. Ji tiesiogiai buvo pavaldi Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Būtent čia koncentravosi ir reiškėsi didžiojo kunigaikščio valdžia Žemaitijai.

Tai tiesiogiai veikė pilių administravimą ir funkcionavimą. Štai ką apie tai praneša Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis: „Lietuviai, saugodami pilis, pastatytas pasienyje, apskritai elgiasi šitaip. Jų karalius paskiria tai ar kitai piliai saugoti tam tikrą skaičių ginkluotų vyrų vienam mėnesiui ar ilgesniam tarpsniui; kai baigiasi jų laikas, jie grįžta namo, o į jų vietą ateina kiti minėtosios sargybos eiti.“

Tokias įgulas sudarydavo bajorai. Gali būti, kad maistą jie gabendavosi su savimi, bet tikėtina, kad bent dalį maisto atsargų į pilis gabendavo apylinkių žemdirbiai: aprašant pilių apgultis ne kartą minimas sudegintas grūdų derlius ar išsiginti galvijai. Tai rodo, kad Panemunės pilys funkcionavo ir kaip gynybiniai, ir kaip ūkiniai vienetai. Tai buvo didžiojo kunigaikščio valdžios atsparos punktai.

Silpniau Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia reiškėsi nuo Nemuno atokesnėse Žemaitijos srityse. Tenka manyti, kad vadinamosios Jūros upės pilių gynybinės sistemos funkcionavimui santykinai didesnę įtaką darė vietinės diduomenės atstovai.

Žemaičių kolaboravimas su kryžiuočiais

Kai kurie žemaičių bajorai bendrininkavo su kryžiuočiais.

Apie tokius atvejus Petras Dusburgietis kalba gėrėdamasis: „Vienas lietuvis, vardu Spūdas, ga­lingasis Pūtvės pilyje, tačiau karštai gerbęs tikėjimą bei tikinčiuosius, pasiūlė broliui Folčui, anksčiau minėtajam komtūrui, atžygiuoti su savo kariuomene, nes esą norįs jam išduoti šią pilį. Gavęs šią žinią, komtūras atvyko su visais saviškiais; kai Spūdas slapta atidarė pilies vartus, broliai su savo kariais įsiveržė į vidų ir, visus išžudę ar paėmę į nelaisvę, padegė, iš pamatų sunaikino pilį bei papilį, o Spūdui, jo tėvui, jo broliams bei visai šeimynai suteikė krikšto malonę.“

Panašių atsitikimų XIV a. pr. buvo ne vienas. Tokie akibrokštai paskatino Vytenį imtis radikalesnių priemonių. Buvo prieita prie lietuvių ir kai kurių žemaičių tarpusavio kovų, galiausiai apie 1305 m. Žemaitijoje iškilo Gedimino pilis, siejama su vėliau išgarsėjusiu Lietuvos valdovu.

Tokios pilies pastatymas rodo, kad to meto Lietuvoje didžiojo kunigaikščio pilys veikė kaip centrinės valdžios sklaidos ir įtvirtinimo priemonės. Tokių pilių tinklas nedengė visos Žemaitijos. Jos buvo ten, kur jų labiausiai reikėjo.

Pilis - didžiojo kunigaikščio valdymo įrankis

Panemunės ir Jūros pilių gynybinės sistemos sudarė koordinuotai veikiančią sistemą. Kryžiuočiams užpuolus svarbią pilį, jai į pagalbą ateidavo kariai iš aplinkinių pilių ir jų apskričių.

Štai 1292 m. kryžiuočiai užpuolė Junigedos pilies apylinkes, bet nieko ten nenuveikė. Drąsiau jie elgėsi Aukaimio pilies apylinkėse, nes, ko gero, žinojo, kad vietiniai raiteliai išvakarėse išskubėjo link Junigedos. Todėl kilus triukšmui, „pasileido jų persekioti vieni pėstininkai“.

Aukaimio raiteliai išvyko prie Junigedos, gavę garsinę žinią („triukšmą“) apie kryžiuočių pavojų.

Taigi tarp Žemaitijos pilių, kur tai buvo įmanoma, egzistavo garsinių signalų sistema. Jos pėdsakais gali būti Žemaitijoje paplitę vietovardžiai: Šaukėnai, Šaukotas, Šauksmo kalnas ir panašūs. Tam tikra įspėjimo sistema egzistavo ir išilgai Nemuno.

1295 metais kryžiuočiams surengus žvalgybinę ekspediciją nuo Gardino apylinkių Nemunu žemyn, žinia apie juos lietuvius pasiekė anksčiau, negu kryžiuočiai priplaukė prie Nemuno žemupyje stovėjusios Kolainių pilies. Turbūt perspėjo budrūs lietuvių žvalgai.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio domeno pilių tinklas susiformavo XIV amžiuje. Būtent Vilniuje, Senuosiuose Trakuose, Lydoje, Krėvoje atsirado pirmosios mūrinės pilys, tapusios teritorijos įvaldymo priemonėmis.