Šmėklų armija arba „Trojos arkliai“ Antrojo pasaulinio karo metais

Jie nebuvo paprasti kareiviai ir tarnavo labai specifiniame kariuomenės dalinyje: B. Blassas ir jo ginklo broliai į frontą buvo pakviesti tiesiai iš aktorių mokyklų bei reklamos agentūrų ir virto kariais, kurių galingiausias ginklas – būtent aktoriniai gebėjimai. Juk jų užduotis buvo pergudrauti Adolfą Hitlerį.

Trojos arkliai

B. Blassas ir jo bendražygiai tarnavo 23-iojo centrinio štabo specialiosiose pajėgose. Elitiniame būryje, kurio užduotis buvo „taktinė priešininko dezorientacija“. Tiesa, šiandien šis dalinys vadinamas Šmėklų armija („Ghost Army“). Tai padalinys, kuris Europos frontuose buvo naudojamas ir kaip aktorių trupė. Iš esmės Douglas Fairbanksas jaunesnysis 23-iajame centriniame štabe įkūrė tam tikra prasme Antrojo pasaulinio karo Trojos arklį.

Skirtumas tik tas, kad vietoje medinių arklių jie naudojo pripučiamus tankus. O dar – guminius lėktuvus. Ir be priekaištų sukomplektuotą ekipuotę. Ir radijo šifravimą. Taip pat garsiakalbius, kuriuos pasitelkiant Prancūzijos miškuose buvo transliuojamas iš anksto įrašytas triukšmas ir garsinis fonas.

Tokia butaforija – tam tikra prasme „pažangi technologija“ – buvo neapsakomai efektyvi ir užtikrino sąjungininkams tai, kam ir buvo skirtas teatrinis išsilavinimas: įtikinamą karinių veiksmų inscenizaciją. Šmėklų armija, kurią sudarė apie 1 100 žmonių, 1944 ir 1945 metais organizavo daugiau nei 20 dezorientacinių „pastatymų“, pradedant operacija Normandijoje praėjus dviem savaitėms nuo sąjungininkų išsilaipinimo Europoje ir baigiant kariniais veiksmais Reino pakrantėje. Daugelis šių „surežisuotų operacijų ir manevrų“, arba, kaip jie patys tai vadino, – „iliuzijų“, buvo kuriamos už kelių šimtų metrų nuo fronto linijos.

Visą šių „iliuzijų“ esmę sudarė speciali Šmėklų armijos „atmosfera“ – veiksmų visuma, sudaranti visapusišką karinių veiksmų įspūdį. Šie kovotojai sudarė fiktyvius pagalbinius dalinius, siuvosi įvairių divizijų skiriamuosius ženklus ir žymėjo atitinkamais simboliais kitų dalinių karinę techniką. Mažais būriais po kelis karius sėsdavo į sunkvežimius ir sukdavo ratus sukurdami įspūdį, kad perdislokuojami ištisi pėstininkų daliniai.

Guminė armija

Jackas Masey, kurį į Šmėklų armiją pašaukė aštuoniolikos, prisimena: „Mums pasakė, jog mes naudosime pripučiamą „techniką“ siekdami apmulkinti vokiečius, kad šie galvotų – čia tikra armija, nors iš tiesų mes buvome guminė armija.“

Guminės armijos kariai sėkmingai naudojosi savo specifiniais įgūdžiais siekdami įgyvendinti savo karines misijas. „Keliaujančios aktorių trupės“ vykdomų misijų tikslas buvo išgąsdinti A. Hitlerio karius ir (arba) sukelti sumaištį tarp jų. Kariai aktoriai išnaudojo visą savo talentą kurdami „spektaklius“. Kurdavo ir įrašydavo „garsinį landšaftą“, kūrė „dekoracijas“. Jie būdavo siunčiami į prancūzų kavinę šalia fronto linijos ir turėdavo ten, anot vieno iš šių veiksmų dalyvių, „užsisakę omletą be perstojo plepėti“ – iš tiesų platindavo dezinformaciją tarp priešininkų žvalgų ir informatorių. Kai kuriems aktoriams patikėdavo vaidinti sąjungininkų armijos generolus – jie persirengdavo karininkų uniformomis ir vykdavo į tas gyvenvietes, kur buvo pastebėti priešo informatoriai.

„Šmėklų“ pagrindinė užduotis buvo į priešo gretas įvesti chaosą. Jie savo užduotį vykdė ne tik maskuodamiesi, tačiau ir „garsine dezorientacija“, kaip jie patys tai vadino. „Bell Labs“ inžinieriai kartu su kariuomenės specialistais vykdavo į JAV Fort Nokso karinę bazę ir ten įrašydavo kariuomenės dalinių garsus į laidinius magnetofonus, kurie tuo metu buvo naujausias technikos stebuklas. Studijoje tuos garsus apdirbdavo – pakeisdavo foninius garsus į atmosferą tos vietos, kurioje turėdavo vykti misija. Vėliau įrašus transliuodavo per galingus stiprintuvus ir garsiakalbius, įrengtus specialiose mašinose, – garsinės sistemos buvo tiek galingos, kad buvo girdėti 25 km spinduliu. Kariuomenės ryšininkų specialiajame dalinyje taip pat buvo sukuriamos vadinamosios fiktyvios radijo laidos, kurių metu paruošti aktoriai apsimesdavo tikrais radijo diktoriais.

„Šmėklos“ taip pat imituodavo charakteringus Morzės abėcėlės šifruočių perdavimo garsus ir taip priešui sudarydavo įspūdį, kad netoliese yra sąjungininkų kariuomenės daliniai, nors iš tiesų pats dalinys jau būdavo išvykęs iš tos vietos. Aktorių darbas buvo toks įtikinamas, kad sykį jie sugebėjo apgauti ir propagandinio Reicho radijo diktorę Mildred Gillars – amerikietę, karo metu dirbusią vokiečių radijuje: ši, patikėjusi dezinformacija, pranešė, kad sąjungininkų pajėgos ruošia karinę operaciją ten, kur nieko nebuvo. Tokiu būdu sąjungininkams pavyko supainioti priešininkus ir, svarbiausia, įtikinti, kad jų kariuomenė yra galingesnė, negu iš tiesų buvo.

Iš dalies Šmėklų armijos sėkmę nulėmė tai, kad kartu su guminiais tankais ir lėktuvais pramaišiui buvo naudojama tikra technika, todėl buvo neįmanoma atskirti muliažų nuo tikrų įrenginių. Šiandieniais skaičiavimais, dėl dezorientacinės Šmėklų armijos veiklos buvo išgelbėta dešimtys tūkstančių karių gyvybių. Jie padėjo įvykdyti ne vieną sąjungininkų karinę operaciją Europoje.

Tiesa, apie šiuos slaptus karius viešai žinoma tapo tik 1996-aisiais, kai buvo išslaptinti visi archyvai. Tačiau dabar apie juos yra pastatytas tokio paties pavadinimo dokumentinis filmas – „Šmėklų armija“. Filmo režisierius Rickas Beyeris yra sakęs: „Tai nuostabus pavyzdys to, kiek neįtikėtinų, nuostabių ir paslaptingų Antrojo pasaulinio karo istorijų vis dar liko nepapasakotos netgi praėjus daugiau nei 70 metų nuo jo pabaigos.“