Paslaptinguosius geoglifus Kazachstane tiria ir VU mokslininkė

Ji – Vilniaus universiteto ir Kembridžo universiteto absolventė, daktaro disertaciją apgynusi Kembridže ir 2013–2015 m. atliekanti podoktorantūros stažuotę Vilniaus universitete.

Mokslininkė pasakoja apie naujuosius radinius ir jų tyrimus.

Kas tie geoglifai? Kaip atsidūrėte Kazachstane ir ką ten veikiate?

Geoglifais susidomėjau rinkdama medžiagą stabiliesiems izotopams iš žmonių kaulų Centrinėje Azijoje, Kazachstane. Vienoje konferencijoje išgirdau pranešimą ir pasisiūliau padėti, tirti kartu. Dirbu kartu su kazachais iš Kostanajaus universiteto (dr. Andrejumi Logvinu ir Irina Ševnina), atlieku jiems tyrimus, kasinėju. Man tai pasirodė labai įdomu, nes niekas apie šiuos geoglifus nežino. Žinoma apie Naską, apie keltiškus geoglifus, o apie rastus Kazachstane – beveik nieko. Atsitiktinai vienas žmogus, visai ne archeologas, žiūrinėdamas Google Earth nuotraukas, pastebėjo kažką įdomaus ir parodė archeologams. Akivaizdu, kad tai žmonių darbas, ne geologiniai dariniai.

Iki šiol žinomi dviejų tipų geoglifai. Vieni būna iš didžiulių sampilų, tarsi kurganai, viduje jie tušti, juose nėra jokių palaidojimų. Tie sampilai kažkada buvo gerokai aukštesni. Kadangi juose nėra jokių organinių medžiagų, negalime atlikti tyrimų radioaktyviąja anglimi. Atlikau optiškai stimuliuoto liuminescencinio datavimo tyrimus (opticaly stimulated luminescent dating, OSL), kai smėlio, kvarco grūdeliai datuojami pagal tai, kada paskutinį kartą buvo atviri saulės spinduliams, energijai. Juos uždengus smėliu, energija pradeda nykti, silpti. Turėjau atsikasti ir rasti sluoksnį po velėna, kada pradėtas formuoti sampilas. Datavau kelis geoglifus. Tai pirmasis tūkstantmetis prieš mūsų erą, ankstyvasis geležies amžius – laikotarpis, susijęs su tautų kraustymusi, hunų, skitų migracija. Šie sampilai tęsiasi po pusę kilometro ir turi aiškią geometrinę formą.

O kitas geoglifų tipas – vienintelė žinoma Turgajaus svastika. Toks jau prilipo pavadinimas. Tai maždaug 40–50 metrų ilgio žemės dariniai, tarsi piltos tranšėjos, integruotos į kapinyną. Juose irgi nėra organikos. Galima datuoti kapus, bet neaišku, ar jie susiję. Todėl tiksliausia datuoti patį objektą.

Kaip atsirado tie geoglifai?

Juos statė žymėdami savo teritoriją. Geoglifai atspindi sudėtingą bendruomenių gyvenimą stepėse, žemės pasidalijimą tarp genčių, jų vadų. Taip tarsi pranešama, kad tai mano žemė, čia užimta, nes žmonės migruoja. Geoglifai labai pastebimi. Mums atlikiekant tyrimus, kasinėjant, atjojo piemenys ir pasakė, kad čia yra keturiasdešimties sampilų kryžius, klausė, kodėl mes jį kasame. Vadinasi, jie ir dabar gerai tai žino. Radome 41 sampilą.

Manome, kad tai tarsi nerašytiniai stepių klajoklių ženklai, tamgos. Tamga – mongolų kalbos žodis, reiškiantis ženklą. Randama palaidojimų, kur visur yra tie patys įspaudai: ant sagties, kalavijo etc. Tai tarsi priklausomybės ženklas, inicialas, parašas. Panašiai kaip Gedimino stulpai. Tamgų sistemą plačiai naudojo stepinių sarmatų ir alanų gentys. Jais žymėjo asmeninius daiktus (žiedus, veidrodžius, puodus, diržų sagtis ir pan.). Jie buvo įspausti and Charazmo karalystės (Kaspijos jūros rytiniame krante) monetų, išdeginami žirgams ant nugarų, jais buvo išgravituotos perėjos kalnuose ar stepių upių atodangos. Geoglifai taip pat galėjo būti tamgos, reiškiančios ganyklos plotų priklausomybę.