Baltoji Mirtis

S. Häyhä namus puošė galybė medžioklės trofėjų. Buvo kalbama, kad Simo per minutę 16 kartų pataiko į taikinį, esantį už 150 metrų. Privalomąją karinę tarnybą jis atliko dar 1925 m. ir į atsargą išėjo turėdamas kapralo laipsnį. Užpuolus Rusijai, buvo paskirtas į 34-ąjį pėstininkų pulką, dislokuotą išilgai Kolos upės. 1939-ųjų žiema Suomijos-Rusijos pasienyje pasitaikė kaip reta nuožmi. Temperatūra čia retai kada tepakildavo aukščiau -18°C. Tačiau S. Häyhä neatbaidė net ir žudantis speigas. Jis apsivilkdavo šilčiausią savo uniformą, apsigobdavo sniego baltumo maskuojamuoju audeklu, užsimaukšlindavo kaukę, puspirštines, į krepšį įsidėdavo maisto kelioms dienoms, 50-70 dėtuvių su šoviniais ir išeidavo į brūzgynus pleškinti užpuolikų. Brūzgynuose ar medžių lajoje šaulys susirasdavo patogią poziciją ir kantriai laukdavo. Kartais ištisas dienas. Rusų įsibrovėliai įprastai laikydavosi arčiau kelių, tad S. Häyhä įsitaisydavo "žvilgsnio nuotoliu" nuo kelio. Suomių snaiperis iš savo pasirinktos pozicijos priešų gretas retindavo ne visada – kilus menkiausiam įtarimui, kad bus demaskuotas, jis egzekucijos nepradėdavo. Kartais jis ieškodavo ar laukdavo stambesnio laimikio – karininkų ar traukinių.

Sovietai į S. Häyhä išpuolius pradėjo reaguoti: į numanomus jo "lizdus" pliekė iš artilerijos pabūklų, siuntė kontrsnaiperius. Vienas rusų snaiperis spėjo nukauti kelis suomių karius ir tris karininkus, tačiau jo tikslas buvo nušauti S. Häyhä, o to padaryti jam vis nesisekė. Vieną ankstyvą rytą rusų šaulys nušovė dar vieną suomį, tačiau šūvio situaciją matė S. Häyhä. Suomis netruko išsiaiškinti, maždaug kurioje vietoje slepiasi priešų snaiperis. Simo lėtai nušliaužė sniegu užsiimti šaudymo poziciją. Saulei pradėjus leistis, rusų snaiperis nusprendė, kad galimybės paleisti kulką į "Baltąją Mirtį" šiandien jau nebebus, ir stodamasis priklaupė ant kelių. Jo optinis taikiklis akimirką atspindėjo vakaro saulės spindulius. Kantriai laukusiam Simo to pakako – suomis pastebėjo sujudėjusį rusą. Ir patiesė jį vienu taikliu šūviu į galvą iš 450 metrų. Nors rusai Suomijoje turėjo vis didesnį pranašumą, S. Häyhä užpuolikus šienaute šienavo. 1939 m. gruodžio 21 d. jis pasiekė asmeninį savo rekordą – per dieną nušovė 25 rusų karius. Tomis dienomis jo aukų sąrašas siekė kelis šimtus asmenų. Kai rusai suprato, kad jų gretas tuzinais retina vienas šaulys su graižtviniu šautuvu, jį praminė "Baltąja Mirtimi".

1940 m. kovo 6 d. į leitenantus paaukštintas Simo Häyhä vykdė užduotį su būriu slidėmis šliuožiančių karių. Iki vidudienio S. Häyhä buvo spėjęs nušauti 40 priešininkų. Tačiau sėkmė nuo jo netikėtai nusigręžė. Netoli šaulio pataikiusio sprogmens skeveldra atlėkė į kairįjį viršutinį Simo žandikaulį. Jį iš mūšio lauko išgabenę bendražygiai raportavo, kad skeveldra S. Häyhä "nuplėšė pusę veido". Vis dėlto šaulys buvo įkeltas į ligoninėn sužeistuosius vežusį traukinį. Komoje suomių snaiperis išbuvo 4 paras. Sąmonę Simo atgavo praėjus kelioms valandoms po to, kai Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis, užbaigusi Žiemos karą. Pagal šią sutartį, rusams liko nemenki Suomijos plotai. Tose teritorijose liko ir S. Häyhä priklausiusi žemė. Jis tapo vienu iš 422 tūkst. Suomijos piliečių, netekusių savo namų. Po karo S. Häyhä buvo apdovanotas 5 medaliais, apie savo tarnybą parašė knygą. Kuklus, tylaus būdo suomis paklaustas, kaip jam pavyko nušauti 505 priešų karius, tik nusišypsojo ir ištarė vieną žodį – "Praktika". "Baltoji Mirtis" Simo Häyhä sava mirtimi mirė 2002 m., sulaukęs 96-erių.