Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Praėjusią savaitę duris atvėrė Vilniaus gynybinės sienos bastėja, kuri iki tol buvo renovuojama apie šešerius metus. Pasak archeologo Edgaro Vailionio, didelę dalį radinių sunaikino anksčiau netinkamai atlikti archeologiniai kasinėjimai, bet vertybių vis dar išliko. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! „Deja, XX a. septintame dešimtmetyje, vykdant archeologinius tyrimus, fosa buvo išvalyta galingais ekskavatoriais. Netekome daug medžiagos. Fosos žemiausieji durpingieji sluoksniai buvo fragmentiškai tyrinėti 2007–2009 m. Daugiausiai buvo rasta keramikos: puodų, koklių. Pastebėjome išskirtinį dalyką, kad buvo labai daug importinės balto molio keramikos fragmentų, siejamų su miestietiška kultūra“, – pasakoja archeologas. Statyta apsiginti nuo Rusijos Viduramžiais tai buvo gynybinis pastatas. XX a. pabaigoje – ginklų muziejus. O štai šiandien Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje eksponuojami šiuolaikinio meno darbai. Atverti istorinio pastato duris vėl galime po šešerius metus trukusios renovacijos. Nors oficialiai apie bastėjos atidarymą dar nebuvo skelbiama, tačiau, kaip pastebi čia dirbančios moterys, žinia sklinda iš lūpų į lūpas. Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad bastėja buvo pastatyta XVII a. To meto vilniečiai paprašė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro įrengti gynybinę sieną, kuri saugotų miestą nuo priešų. Pasak archeologo E. Vailionio, bastėja anksčiau buvo vadinama vokiškos kilmės žodžiu – coihaus. Tai reiškia „arsenalą“ arba „ginkluotės saugyklą“. „Bastėja buvo gynybinio pobūdžio statinys, turėjęs dvi paskirtis. Pirma – atremti priešo artilerijos smūgius, pačiai panaudojant artilerijos ugnį. Kadangi ji buvo pastatyta miesto pietrytinėje dalyje, akivaizdu, kad tas priešas buvo Rusija. Antra, sprendžiant iš XVII–XVIII a. šaltinių, bastėja atliko ir arsenalo, t. y. ginklų saugyklos paskirtį“, – sako E. Vailionis. Bastėja buvo paversta miesto sąvartynu Bastėją sudaro keturi elementai: keturkampis bokštas, pasagos formos patrankų patalpa, esanti dalinai po žeme, juos jungiantis tunelis bei fosa – gynybai iškastas griovys aplink bastėją. Po 200 metų, atėjus caro valdžiai, beveik visi gynybiniai įtvirtinimai buvo nugriauti. Tačiau bastėja išliko, o jos teritorija buvo paversta miesto sąvartynu. Kaip teigia archeologas E. Vailionis, tokios vietos pasižymi radinių gausa. „Ypač turtinga radiniais turėjo būti užpilta bastėjos fosa, nes nuo XVIII a. pabaigos ji buvo paversta miesto sąvartynu. Archeologai dažnai sąvartynuose randa pačių įdomiausių dalykų. Tai yra savotiškas aukso puodas. Deja, XX a. septintame dešimtmetyje, vykdant archeologinius tyrimus, fosa buvo išvalyta galingais ekskavatoriais. Netekome daug medžiagos. Fosos žemiausieji durpingieji sluoksniai buvo fragmentiškai tyrinėti 2007–2009 m. Daugiausiai buvo rasta keramikos: puodų, koklių. Pastebėjome išskirtinį dalyką, kad buvo labai daug importinės balto molio keramikos fragmentų, siejamų su miestietiška kultūra“, – pasakoja archeologas. Anot jo, yra dar vienas įdomus faktas, susijęs su fosos radiniais: 1965 m. lapkričio mėnesį šiaurinėje bastėjos fosos dalyje, apie 10 m nuo pasagos sienos, buvo rasti keturi XVIII a. vidurio ir antros pusės auksiniai olandiški dukatai. Vėliau, 2009 m., panašioje vietoje detektoriumi buvo aptiktas auksinis pakabukas. E. Vailionio teigimu, galima spėti, kad, užpilant fosą, joje atsitiktinai atsidūrė ir išmėtytas lobis. Seniau muziejuje telkšojo balos Pirmieji bastėjos atstatymo darbai prasidėjo prieš beveik 50 metų. Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė pamena, kad sklandė įvairios versijos, kas bus šiose patalpose. „Literatūroje ir mene“ pasirodė toks straipsnis, kad ten bus aludė. Visi stebėjosi, kad bus galima nuvažiuoti karieta ir išgerti alaus. Bastėją turbūt buvo nutarta restauruoti todėl, kad tai yra vienas geriausiai išlikusių Vilniaus gynybinės sienos fragmentų. Buvo įrengta ginkluotės ekspozicija“, – sako B. Kulnytė. Jos teigimu, bastėja buvo atidaryta gegužės mėnesį. Tuomet eksponuoti ginklai buvo naudoti dar seniausių laikais, o naujausieji – Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Ginklų muziejus pradėjo veikti 1987 m., tačiau vėliau muziejininkai pastebėjo, kad eksponatai pradeda ruduoti. „Galbūt tuo metu ir nebuvo galima padaryti kitaip. Bastėjoje buvo didžiulė drėgmė. Jau vėlesniais laikais, kai pati pradėjau vadovauti muziejui, pamatėme, kad visi eksponatai tiesiog ruduoja. Drėgmė siekdavo iki 100 proc., ant grindų būdavo balos. Visus trapesnius ginklus pamažu pradėjome išimti iš ekspozicijų“, – prisimena pašnekovė. Ji teigia negalinti pasakyti, kad Lietuvoje būtų didelė ginklų kolekcija. Todėl norėta išsaugoti visus turimus retesnius ar senus eksponatus. Vėliau bastėja ilgą laiką buvo neremontuojama. Planuojama informuoti interaktyviomis priemonėmis Vėliau prasidėjo diskusija, ką reikėtų daryti su griūvančiu pastatu. Paveldo specialistai nutarė bastėją dar kartą renovuoti. Nors darbai dar nėra iki galo baigti, tačiau jau galima apžiūrėti gynybinio pastato erdves, kuriose laikinai eksponuojami lietuvių menininkų darbai. Nacionalinio muziejaus direktorė tikisi, kad vėliau į gynybinės sienos bastėją sugrįš ir patrankos. „Ginklų kopijos bus, bet bastėjoje didesnės ginkluotės ekspozicijos tikrai nedarysim, nes yra labai nedaug originalių dalykų“, – tvirtina B. Kulnytė. Pasak jos, artimiausi patrankų gamintojai yra lenkai ir vokiečiai. Konkursą, pagaminti patrankas bastėjai, laimėjo vokiečiai. Jos Lietuvą turėtų pasiekti jau kovo mėnesį. Patrankas planuojama įkurdinti aikštelėje virš bastėjos ir, žinoma, pačioje bastėjeoje, prie šaudymo angų. B. Kulnytė žadėjo, kad vėliau atsiras ir interaktyvios priemonės, kuriomis naudojantis, bus galima sužinoti visą informaciją apie Vilniaus gynybinę sieną ir pačią bastėją. |