Staigmena: Anglijos karališkoji dinastija galėjo neturėti teisės į sostą

Po Jungtinės Karalystės Lesterio miesto automobilių stovėjimo aikštele rastų palaikų, kurie, kaip įrodyta, priklausė Anglijos karaliui Ričardui III, genetinę medžiagą tyrę mokslininkai tikina, kad jų atradimo istorinės pasekmės gali būti milžiniškos. Priklausomai nuo to, kurioje genealoginio medžio vietoje atsirado įtarimą keliančių DNR fragmentų, gali būti suabejota paties Ričardo III ar net visos Tiudorų dinastijos teise į Anglijos sostą.

Tyrimo duomenis mokslininkai publikavo recenzuojamame leidinyje „Nature Communications“.

Tiesa, patys DNR analizavę mokslininkai atsisakė spekuliuoti, kokia gali būti jų atradimo reikšmė (jei apskritai tokios būtų) dabar valdančiai karališkajai dinastijai, mat iki šiol tiksliai negalima pasakyti, kada įvyko karališkos linijos trūkis (arba trūkiai).

2012 metais mokslininkai iš palaikų, aptiktų po automobilių stovėjimo aikštele, nutiesta buvusios Greyfriars vienuolyno istorinėje vietoje, paėmė genetinės medžiagos mėginių. Šiame vienuolyne po žūties Bosvorto mūšyje 1485 metais buvo palaidotas Karalius Ričardas III.

Mokslininkų analizė rodo, kad DNR, perduota per motinos liniją, atitinka dabar gyvenančių palikuonių genetinius duomenis. Tuo tarpu per vyriškąją liniją perduota paveldima informacija iš palaikų nesiderina su dabartinių Tiudorų dinastijos atstovų genais.

Mokslininkai, turėdami gana daug istorinės informacijos, patvirtinančios, kad kūnas iš tiesų yra karaliaus Ričardo III, daro išvadą, kad genų neatitikimo priežastis – neištikimybė.

„Vertinant visus duomenis labai įtikinamai įrodoma, kad tai tikrai yra Ričardo III palaikai“, - sakė tyrimui vadovavusi Lesterio universiteto mokslininkė Dr. Turi King.

Trumpoje „Wellcome Trust“ organizuotoje spaudos konferencijoje Londone, mokslininkė sakė, kad genetinis nesuderinamumas iš vyriškos pusės nėra toks jau ir netikėtas, nes ankstesniais tyrimais įrodyta, kad kiekvienoje kartoje yra 1-2 proc. „netikros tėvystės“ tikimybė.

Karališkosios dinastijos atstovės neištikimybės faktas galėjo nutikti bet kada tarp daugybės kartų, skiriančių Ričardą III nuo Penktojo Boforto kunigaikščio (gyvenusio 1744-1803), kurio gyvi palikuonys pateikė vyriškos linijos DNR mėginius palyginimui su karaliumi iš Plantagenetų linijos.

„Gali būti, kad išsprendėme vieną istorinę mįslę, bet tuo pačiu užminėme visai kitą mįslę“, - sakė mokslinio tyrimo genetikos specialistas Kevinas Schureris.

Vyriškos linijos genealoginis tyrimas vykdomas analizuojant DNR rinkinio Y chromosomą, kuri, tarsi pavardė, perduodama iš tėvo sūnui. Didžioji dalis gyvųjų Boforto kunigaikščio palikuonių turi santykinai dažną Y chromosomos tipą, kuris skiriasi nuo reto tipo, atrasto palaikuose po Lesterio automobilių stovėjimo aikštele.

Ričardas III ir jo karališkasis konkurentas Henrikas Tiudoras (vėliau – Henrikas VII), buvo karaliaus Edvardo III palikuonys. Teoriškai, neištikimybės aktas galėjo nutikti genealoginio medžio šakoje tarp Edvardo ir Ričardo.

Henriko protėvio, Džono iš Gaunto, teise į sostą buvo abejojama visą jo gyvenimą. Šių abejonių pagrindas buvo tai, kad Edvardas III nedalyvavo šio savo sūnaus gimime. Anot istorinių šaltinių, jį įsiutino paskalos, kad jis iš tiesų yra flamando mėsininko sūnus.

„Kalbant hipotetiškai, jeigu Džonas iš Gaunto nebuvo Edvardo III sūnus, tuomet reikštų, kad teisės į sosto paveldėjimą neturėjo nei jo sūnus Henrikas IV, nei vėliau Henrikas V, nei Henrikas VI“, - sakė dr. K. Schureris.

Mokslininkų paklausus, ar genetinės linijos, vedančios link Tiudorų, nevientisumas gali turėti įtakos dabartinės karališkosios šeimos valdymo teisėtumui, dr. K. Schureris atsakė: „Teisė į sostą nėra tiesiogiai sūnaus ar dukros paveldima iš tėvo. Istorijoje būna savų posūkių ir viražų“.

Statistiškai genetinės linijos trūkio tikimybė didesnė toje karališko genealoginio medžio atšakoje, kuri neturi įtakos sosto paveldėjimui – pačioje naujausioje atkarpoje – mat toje genealoginio medžio dalyje tiesiog esama daugiau sąsajų.

Karaliaus Ričardo III motinos linijos (mitochondrinė) DNR atitinka dviejų gyvų jo vyriausios sesers – Onos iš Jorko – palikuonių, Michaelo Ibseno ir Wendy Duldig genus. Jiedu yra 14 eilės pusbrolis ir pusseresė, jiems abiem būdinga ta pati itin reta genetinė linija, kaip ir po stovėjimo aikštele rastiems palaikams.

Bosvorto mūšyje Ričardo III kariauną įveikė Henriko Tiudoro pajėgos – šiuo mušiu buvo nutraukta Plantagenetų dinastija ir prasidėjo Tiudorų valdymas, trukęs iki bevaikės karalienės Elžbietos I mirties 1603 metais.

Po mūšio Ričardas III buvo palaidotas Greyfriars vienuolyne. Toje vietoje kasinėjusiai archeologų grupei atradus vyro palaikus stuburo iškrypimas tapo labai svarbia dėlionės detale: istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad vienas Ričardo III petys buvo aukštesnis už kitą.

Buvo patikrinti ir genai, lemiantys plaukų bei akių spalvą. Šio tyrimo rezultatai rodo, kad Ričardo III akys buvo mėlynos – tai sutampa su ankstyviausiais žinomais karaliaus portretais. Tiesa, plaukų spalvą lemiančių genų analizė pateikė 77 proc. tikimybę, kad plaukai buvo šviesūs – tai portretų vaizdo neatitinka. Bet mokslininkai tikina, kad genai labiau lemia plaukų spalvą vaikystėje, o kai kurių vaikų šviesūs plaukai vėliau patamsėja.

Mokslininkai surinko visą įmanomą informaciją, galinčią padėti susieti palaikus su Ričardu III ir atliko statistinį tyrimą – Bajeso analizę – norėdami nustatyti tikimybę, kad kūnas iš tiesų karaliaus. Analizės rezultatai – 99,999 proc. tikimybė, kad tai – tikrai paskutinio Plantagenetų karaliaus palaikai.

Tyrimą komentavęs populiacijų genetikos profesorius Martinas Richardas, dirbantis Huddersfieldo universitete, sakė: „Panašu, kad tyrimas atliktas labai rūpestingai ir man atrodo labai įtikinamai“.

Anot profesoriaus, Ričardo III moteriškos linijos DNR tipas yra labai retas, be to, jis turi ir iki tol neregėtą genetinį variantą. „Panašu, kad jis yra unikalus duomenų bazėje, į kurią įtraukti keli tūkstančiai europiečių genų variantų“, sakė mokslininkas.

„Taigi, sutikčiau, kad jų karaliaus ir palaikų atitikimo vertinimas yra labai konservatyvus – labai didelė tikimybė, kad tai būtent jis“, - sakė genetikas.

Prof. M. Richardas pridūrė, kad, neabejojant palaikų identifikavimu, „visiškas Y chromosomos linijos neatitikimas yra labai įdomus ir atveria naują intriguojančią DNR tyrimų kryptį“.