Sovietų Sąjunga ir 1926 m. gruodžio 17 d. karinis perversmas Lietuvoje

A. Voldemaras paskelbė, kad Lietuva su nieko nesiruošia kariauti ir jai kariuomenės nereikia, tam pritarė ir A. Smetona[1]. Tai visiškai neatitiko to meto realijų, tai suprato Lietuvos karininkai, pradėję spausti A. Voldemarą. Spaudžiamas karininkų jis sutiko kurti reguliariąją kariuomenę, bet tik savanoriškais pagrindais, tačiau net tai buvo sabotuojama, nes A. Voldemaro nurodymu savanoriai turėjo gauti patikimų asmenų rekomendacijas. Visiškai nesuprantama ir nepateisinama biurokratija.

Tai ir stabdė Lietuvos kariuomenės kūrimąsi, tuo tarpu nei bolševikai, nei lenkai nesnaudė. Tai ypač pasijautė vokiečiams 1918 m. gruodžio 18 d. pradėjus įstaigų iš Vilniaus evakuaciją. Mieste kilo panika, lietuviai neturėdami karinės jėgos, nesugebėjo užpildyti atsiradusios valdžios vakuumo. A. Voldemaras, vykimo į Berlyną prašyti Vokietijos paskolos ir pagalbos pretekstu, pabėgo iš Lietuvos, po kelių dienų išvyko ir A. Smetona. Visi tai suprato, kaip pasidavimą.[2]

Tai sukėlė pirmąją vyriausybės krizę. Gruodžio 23 d. pas Tarybos vicepirmininką, kuris tuo laikotarpiu ėjo ir pirmininko pareigas, S. Šilingą, atėjusi kariškių grupė pareikalavo, jo atsistatydinimo, o visas šalies valdymas kad būtų vienose M. Sleževičiaus rankose[3] ir jis gautu diktatoriaus įgaliojimus. Valdžia M. Sleževičiui buvo perduota.

Todėl galime teigti, kad pirmasis sėkmingas perversmas įvyko 1918 gruodžio 23 d. Ir nesvarbu, kad kariuomenė nebuvo išvesta į gatves (jos tuomet nebuvo). Kariškiai įsikišo ir privertė atsistatydinti tuometinę vyriausybę, kartu nuo valdžios nušalino ir A. Voldemarą. Tą perversmą galimą pateisinti – Lietuvos nepriklausomybei gelbėti reikėjo skubių ryžtingų, nestandartinių sprendimų. Reikia pagirti M. Sleževičių, kuris nesusigundė absoliučia valdžia, o pasirodė kaip tikras demokratijos šalininkas ir diktatoriaus įgaliojimų atsisakė, sutiko būti tik ministru pirmininku ir nutarė kurti koalicinę vyriausybę kuri (daugiausia M. Sleževičiaus pastangomis) ir išgelbėjo Lietuvą. Tačiau A. Voldemaro ambicijos buvo įžeistos ir jis to M. Sleževičiui niekad neatleido. 1919 m. vasara grįžęs į Lietuvą, A. Voldemaras sukėlė vyriausybės krizę ir privertė M. Sleževičių atsistatydinti.

Po to sekė keletas nepavykusiu perversmų. Tai POW sąmokslas, išaiškintas 1919 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje. Nors tai lenkų organizuotas sukilimas ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad su Lietuvos kariuomene ir kariškiais nieko bendro neturi, bet tai ne visai taip. Lenkai verbavo Lietuvos kareivius ir karininkus ir su jų pagalba, t. y. dalies Lietuvos kariuomenės, norėjo įvykdyti perversmą Lietuvoje.

Dar vienas bandymas įvyko 1920 m. vasario 22 d. kai bolševikuojantys kareiviai ir puskarininkiai pakėlė maištą, tačiau jis buvo greitai numalšintas.

Tiek lenkų POW, tiek 1920 m. vasario mėn. maištininkai buvo griežtai nubausti ir bent eiliniams kariškiams noras kelti maištus dingo ilgam. Tačiau to nepasakysi apie karininkus. 1923 m. kovo mėnesį išaiškintas gen. Kleščinskio ir pulk. Musteikio rengtas sąmokslas. Kovo 19 d. po karinių dalių vadų suvažiavimo per surengta jiems vakarienę buvo iškeltas klausimas „apie karo diktatūrą su Antanu Smetona priešakyje“[4]. Už tai agitavo I ir III divizijų vadai gen. Kleščinskis ir pulk. Musteikis.[5] Labiausiai reiškėsi gen. Kleščinskis „kuris reikalavo stiprios valdžios be seimo ir su diktatoriumi, už kuri kėlė triukšmingus tostus.“[6]

Pradėjus tyrimą, paaiškėjo, kad generolas Klesčinskis savaitę prieš suvažiavimą savo divizijoje kalbėjo, kad vyriausybė bus nuversta ir bus pastatyta tvirta valdžia su diktatoriumi priešakyje, šalininkų taip pat ieškojo tarp aukštųjų karininkų kursų klausytojų.[7] Prezidentui (A. Stulginskiui) buvo pasiūlyta tik pašalinti iš kariuomenės Kleščinskį ir Musteikį, ką ir padarė, bet daugiau jokiu veiksmų prieš jos nesiėmė. Toks švelnus nubaudimas karininkų nenubaidė nuo sąmokslų rengimo. Tyrimas taip pat atskleidė sąmokslininkų sąsajas su tautininkais, bet prieš jas išvis jokių priemonių nebuvo imtasi, tuo metu dar nežinota, kad tautininkų vadovybė susijusi su Sovietų Sąjungą.

Sovietų Sąjunga ir tautininkai

1923 m. vasario pradžioje Smetona, Voldemaras ir Krėvė kreipėsi į Sovietų Sąjungos pasiuntinį ir pranešė apie jų ruošiamą perversmą ir prašydami Sovietų Sąjungos užtikrinti tarptautines perversmo sąlygas.[8] Jie prašė, kad Sovietų Sąjunga sulaikytų Lenkiją nuo bandymo pulti Lietuva perversmo metu ar iškart po jo. Kartu vyko Sovietų Sąjungos reakcijos į rengiamą perversmą zondavimas. Sovietai reagavo palankiai ir net mokė kaip tai daryti, siūlė remtis liaudies masėmis, tačiau tautininkai sakė, kad užteks ir kariuomenės[9]. Dėl perversmo buvo tariamasi iki pat 1926 m. gruodžio perversmo.

1924 m. Sovietų Sąjunga nutarė tautininkus remti materialiai. 1924 – 1926 m. sovietai finansavo „Tautos vairą“ ir „Lietuvį.“[10] Už tai tautininkai privalėjo priešintis Baltijos sąjungos sukūrimui, lenkus imta vadinti amžinais nesutaikomais lietuvių priešais. Galiausiai Smetona tvirtindavo, kad Lietuvai geriau bolševizaciją negu lenkų okupacija.[11] Per tautininkus Sovietų Sąjunga kišosi į Lietuvos užsienio politiką. 1924 m. Smetonos bendražygis Seimo užsienio reikalų komisijos pirmininkas S. Šilingas, vykdydamas sovietų ambasados užduotį, sutrukdė surengti Kaune Latvijos, Estijos ir Lietuvos konferencija skirta kurti Baltijos sąjungai.[12] Tautininkų vadovybė su sovietų pasiuntiniu aptarinėjo Lietuvos vidaus reikalus. Taip pat jie teikė konfidencialią informaciją apie įvairius politinius priešininkus.

Tačiau sovietų ambasada nesitenkino tik tautininkais. Jie per Lietuvos komunistų partiją (kuri iki 1921 m. vasaros ne tik faktiškai, bet ir oficialiai buvo Rusijos komunistų partijos sudėtinė dalis[13]) vykdė ardomąją veikla prieš Lietuvą. 1924 m. sovietai užverbavo gen. Kleščinskį, tai tas pats generolas, kuris rengė perversmą 1923 m. norėdamas į valdžią atvesti A. Smetoną. Kleščinskis teikė informaciją apie Lietuvos kariuomenę, jos vadovybę, karininkus. 1925 m. balandžio 9 d. sovietinis politbiuras įpareigojo URLK įtikinti Lietuvos politikus, kad latviai ir estai yra lenkų agentai ir su jais negalima daryti jokių sąjungų,[14] ką savo spaudoje ir darė tautininkai. Taigi, tautininkai rengtis perversmui pradėjo rengtis nuo 1923 m., kai valdžioje buvo dešinieji krikdemai ir būtent juos rengėsi nuversti. Jiems labai greitai nusibodo demokratija, kuri jiems nesuteikė valdžios, nes žmonės už tautininkus nebalsavo, matyt dar atsiminė jų vadovų pabėgimą iš Lietuvos 1918 m. gruodyje, ir dėl valdžios troškimo nuėjo tarnauti sovietams.

Karinis perversmas

1926 m. sausio mėn. sovietinis pasiuntinys Aleksandrovskis su Lietuvos komunistų partijos vadovybę aptarinėjo Lietuvos komunistų partijos galimybės veikti prie Smetonos režimo Lietuvos komunistai skeptiškai vertino savo galimybes jei įsigalėtu Smetonos režimas, tačiau vardan Sovietų Sąjungos jie pasiruošę aukotis, nes jei ateis į valdžią liaudininkai ir ypač socialdemokratai, Sovietų Sąjungai bus 1000 kartų sunkiau su jais susitarti nei su Smetona[15], vadinasi Maskva informavo Lietuvos komunistus, kad galimas karinis perversmas ir į valdžią ateis A. Smetona, neaišku ar pasakė, kad perversmo detales derina su pačiu A. Smetona.

Įvykius pagreitino 1926 m. gegužės mėnesį III seimo rinkimai, kuriuos laimėjo kairiosios partijos (liaudininkai, socialdemokratai ir – likimo ironija – prie jų prisijungę tautininkai, kurie vieni vėl nebūtų laimėję nei vieno seimo nario mandato). Nežiūrint to, kad kairiųjų vyriausybė sudarė nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjungą, pradėjo glaudžiau bendradarbiauti (pasirašė prekybos sutartį) su jais, tai ypač skatino Voldemaras, kairiųjų vyriausybė buvo už santykių su Lenkija normalizavimą, dar daugiau, socialdemokratai pasisakė už laisvo apsisprendimo teises Vilniaus gyventojams ir jie kategoriškai buvo prieš bet kokį sprendimą jėgą,[16] tai ypač turėjo nepatikti sovietams. Todėl nieko keista, kad tautininkai vėl pradėjo rengti karinį perversmą ir tais planais pasidalijo su sovietais.

Gruodžio 1 d. Voldemaras informavo sovietų pasiuntinį Aleksandrovskį apie artėjantį perversmą ir bandė sužinoti sovietų poziciją, ypač lenkų klausimu.[17] Gruodžio 16 d. sovietų URLK liepė savo pasiuntiniui perspėti apie gresiantį perversmą Sleževičių. Bet tai buvo padaryta ne todėl, kad sovietai norėjo išsaugoti kairiųjų vyriausybę, o todėl, kad išsigando Lenkijos išsikišimo[18], kuri galėjo jėga nuversti Maskvai lojalią vyriausybę ir vietoje jos pastatyti visiškai prolenkišką. Įvykus perversmui, prasidėjo antisovietinė propaganda, tačiau patys perversmininkai perspėjo Maskvą, kad naudos šią propagandą, kaip priemonę tikslui pasiekti ir į tai labai jautriai nereaguoti. Neaišku, kodėl sušaudė 4 komunarus, kuriuos labai gynė sovietų ir net vokiečių pasiuntinys.

Tačiau nereikia pamiršti, kad Lietuvos komunistų vadovybė pažeidė 5-jo kominterno nutarimus, kurie socialdemokratus priskyrė prie fašistuojančių partijų ir uždraudė bet kokius kontaktus su jais, tuo labiau, kad ir patys Lietuvos komunistai sutiko, kad Sovietų Sąjungai su socialdemokratais bus labai sunku bendrauti. Nepaisant to, jie bandė ieškoti sąlyčio taškų su socialdemokratais, kas galėjo labai nepatikti Stalinui, socialdemokratus laikiusiam vos ne asmeniniais savo priešais. Todėl gali būti, kad taip Stalinas svetimomis rankomis susidorojo su nepaklūstančiais jo vykdomai partinei politikai ir drausmei. Taip pat tautininkai iš valdžios išstūmė ir krikdemus, kas sovietams taip pat buvo labai paranku.

Sovietų spauda aršiai pliekė perversmininkus, vadindama juos fašistais. Tai ypač nepatiko Voldemarui, kuris davė užuominas, kad jei ir toliau taip bus, tai Lietuva gali peržiūrėti savo santykius su sovietais ir atsisukti į D. Britaniją. Tačiau puolimas sovietinėje spaudoje buvo skirta tik vidaus vartojimui. O slaptai duotas nurodymas remti Smetona, kadangi jis kovojąs prieš Lenkiją ir Baltijos šalių sąjungą.

Ypač sunerimta po pasikėsinimo į Voldemarą. Sovietai išsigando, kad Lietuva gali pasukti suartėjimo su Lenkija kursu, todėl nutarta padaryti Lietuvai nuolaidų. Taigi, Sovietų Sąjunga daugiausia išlošė iš perversmo Lietuvoje. O ką laimėjo Lietuva? Tai tų laimėjimų kaip ir nėra.

Atvirkščiai, buvo sustabdyta kariuomenės reforma, kurią pradėjo vienas iškiliausių Lietuvos kariuomenės karininkų K. Škirpa, tačiau jis buvo ištremtas iš Lietuvos pasiuntiniu į Vokietiją (visiškai pašalinti iš kariuomenės nesiryžo, nes Lietuvos kariuomenei jis buvo labai nusipelnęs), reforma pratęsta tik 1935 m.

Reformuoti kariuomenę bandė ir gen. P. Kubiliūnas, siekęs modernizuoti Lietuvos kariuomenę. Jo dėka atsirado Gaižiūnų poligonas, atidaryta Aukštoji karo mokykla karininkams. Jis norėjo Lietuvos kariuomenę padaryti labiau motorizuotą, sukurti motorizuotus batalionus, kurie būtų gerai aprūpinti ryšio priemonėmis, prieštankinę ir zenitinę artileriją, tam reikėjo panaikinti kavalerijos pulkus (laikyti kavalerijos ir motorizuotus dalinius Lietuvos biudžetas buvo nepajėgus), tačiau nesulaukė pritarimo ir kavaleristai laimėjo (juokiamės iš Sovietų Sąjungos kavaleristų, kurie trukdė sovietų kariuomenės modernizacijai, tačiau ir pačioje Lietuvoje tokių kavaleristų netrūko).

Galiausiai 1934 m., apkaltinus pučo rengimu, pasodintas į kalėjimą. A. Smetona po truputį atsikratė karininkais, kurie būtų nepriėmę ultimatumų, buvo ryžtingi, nebijojo priimti sprendimų ir buvo populiarūs kariuomenėje (faktiškai visi perversmui vadovavę karininkai vienokiu ar kitokių pretekstų buvo pašalinti iš kariuomenės).

Taip A. Smetona 1940 m. liko su V. Vitkausku ir S. Pundzevičiumi, kurie atsisakė priešintis sovietams 1940 m. Net gen. S. Raštikis neparėmė A. Smetonos. Beje kaip tik S. Raštikis nieko nepadarė, kad Lietuva pasipriešintų Lenkijos 1938 m., Vokietijos 1939 m. ultimatumams. Tai ir jo kaltė, kad 1939 m. rudenį į Lietuvą buvo įleisti sovietiniai kariniai daliniai. Galima teigti, kad 1940 m. Lietuvos tragedijai pamatus paklojo 1926 m. gruodžio 17 d. karinis perversmas.

• [1] Lesčius V. " Lietuvos kariuomenė 1918 – 1920", Vilnius, Leidybos centras, 1998 m., P. 72 – 73, toliau Lesčius V. „Lietuvos kariuomenė 1918 – 1920"
• [2] Ten pat. P. 79.
• [3] Švoba J. „Seiminė ir prezidentinė Lietuva", Vilnius, Vyturys, 1990 m., P.,64, toliau Švoba J. „Seiminė ir prezidentinė Lietuva",
• [4] LCA,F384, B130, A3, L1
• [5] Ten pat.
• [6] Ten pat L2a.p.
• [7] Ten pat.
• [8] Butkus Z. „Jei opozicija gauna paramą iš svetur", Kultūros barai, 1995 m. Nr. 8/9, P. 83, toliau Butkus Z. „Jei opozicija gauna paramą iš svetur".
• [9] Ten pat. P. 83.
• [10] Ten pat. P. 81.
• [11] Ten pat. P.81.
• [12] Ten pat. P. 82.
• [13] Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919-1926 metais. V.: Mokslas, 1978.1919-1926 metais. Vilnius, „Mokslas", 1978. P. 45, toliau Klasės ir politinės partijos Lietuvoje.
• [14] Butkus Z. „Jei opozicija gauna paramą iš svetur". P.82
• [15] Skaityta per prof. Z. Butkaus paskaita.
• [16] Žalys V." Lietuvos diplomatijos istorija (1925 – 1940)" I t., Versus aureus, Vilnius, 2007 m. P. 131., toliau Žalys V." Lietuvos diplomatijos istorija.
• [17] Ten pat. P. 223.
• [18] Ten pat 225.