Filmas apie karą atveria senas, Vokietijoje Raudonosios armijos paliktas, žaizdas

To meto siaubą rengiamasi atskleisti naujame vokiečių filme „Moteris Berlyne“. Tikėtina, kad kino juosta sukrės visą tautą, sukels pasipiktinimą rusais ir išprovokuos atviras diskusijas apie moralę kare.

Filmas paremtas vokiečių žurnalistės Martos Hillers dienoraščiu. Moteris savo išgyvenimus pradėjo užrašinėti dulkėtame rūsyje 1945 m. balandžio 20 d. Beje, ši data kartu žymi paskutinį Adolfo Hitlerio gimtadienį, įvykusį dešimt dienų prieš jo savižudybę.

Per okupaciją dienoraščio autorė kelis kartus buvo išprievartauta Raudonosios armijos karių ir tapo viena iš šimtų tūkstančių Vokietijos moterų, tokiu būdu patyrusių visišką pažeminimą. Tai buvo nusikaltimas, apie kurį niekas vėliau nekalbėjo. Komunistų valdomoje Rytų Vokietijoje, kur Sovietų Sąjunga buvo šlovinama kaip gynėja ir draugiška valstybė, pokario prievartavimai ir moterų išnaudojimas buvo „pamirštas“. Tuo tarpu Vakarų Vokietijoje išniekinimo faktas tapo kiekvienos šeimos juodžiausia paslaptimi.

„Iš karo grįžę vokiečių kariai nenorėjo žinoti apie jų žmonų, dukrų ar net moterų išniekinimą. Visuomenę kaustė dviguba nutylėjimų grandinė – vyrai nenorėjo pasakoti, ką jie patyrė karo fronte, o moterys savo viduje slėpė išgyventas kančias“, – to meto situaciją apibūdina Nina Hoss, pagrindinio vaidmens atlikėja filme, kuris Berlyne bus pradėtas rodyti jau šią savaitę.

Marta Hillers anapilin iškeliavo 2001 m. jau būdama 90-ties. Bijodama viešos reakcijos į jos savotišką išpažintį, moteris savo prisiminimus publikavo anonimiškai. Pirmoji dienoraščio redakcija dienos šviesą išvydo šeštajame dešimtmetyje JAV ir D. Britanijoje, bet iš karto buvo atmesta vietinių vokiečių.

Visgi nuo to laiko istorikai susidomėjo prievartavimų istorija ir tik pačių vokiečių nenoras prisiminti skaudžius išgyvenimus stabdė detalesnius tyrimus. 2003 m. pasirodžius naujam dienoraščio leidimui Vokietijoje, jis buvo jau kiek labiau skaitomas. Tiesa, daugelis skaitytojų dienoraštį labiau traktavo kaip romaną, o ne istorinį dokumentą.

„Tik gerokai vėliau suvokiau, kodėl mano motina jautė pasibjaurėjimą rusų kalba ir nekentė česnakų bei degtinės“, – teigia sociologė Renata Meinhof. „Tik po Vokietijos susivienijimo 1990 m. pradėjusi studijuoti pokario prievartavimų faktą aš susivokiau, kad ji tuomet tapo viena šio košmaro aukų.“

„Teko bendrauti su kitomis moterimis, išniekintomis Raudonosios armijos karių. Sužinojau, kad gyvendamos socialistinėje Vokietijoje jos savo dvasines žaizdas buvo priverstos slėpti ištisus dešimtmečius“, – pasakoja tyrinėtoja.

Filme visi to meto įvykiai atskleidžiami labai atvirai. Parodoma, kad rusų karių, atkeliavusių į Vokietiją, aklas įniršis ir troškimas atkeršyti už vokiečių žvėriškumą rytuose jau buvo sumenkęs. Taigi vietoj atviro keršto pasirinktas kitoks metodas – aukomis tapo nuo karo žiaurumų rūsiuose besislėpusios moterys.

Dienoraščio autorė, aprašydama, kaip rusai vaikėsi vietinio kepėjo žmoną, atskleidžia, kad rusai ypač mėgo nutukusias moteris. Filme neekranizuotos kelios itin šiurpios dienoraštyje aprašomos scenos. Be to, vengiama rodyti vokiečius kaip paprasčiausias aukas, nes panašūs bandymai tokiu būdu filmuose pavaizduoti Trečiąjį Reichą jau anksčiau buvo susilaukę kritikos.

Priešingai aktorė N. Hoss, filme atliekanti pasakotojos vaidmenį, leidžia suprasti, kad dienoraščio autorė asmeniškai turėjo naudos iš nacių propagandos aparato. Prieš tapdama rusų okupantų auka ji buvo nemažai keliavusi ir daug mačiusi žurnalistė. Tik praėjus keletui minučių po išprievartavimo ji ko gero pirmą kartą susimąsto apie Hitlerio karo teigiamas ir neigiamas puses – moterį tam paskatina akivaizdus rusų pyktis ir žvėriškumas.

Pati emocionaliausia pasakojimo dalis yra herojės sprendimas ieškotis apsaugos pas rusų karininką. Tokiu būdu moteris tarsi parsiduoda vienam asmeniui siekdama apsidrausti nuo eilinių rusų karių prievartos. Beje, šis veiksmas atspindi daugelio to meto vokiečių moterų elgesį, kurios siekdamos išgyventi pačios ir apsaugoti savo vaikus ekonominio žlugimo laikotarpiu buvo priverstos nuolatos santykiauti už lengviau prieinamą duonos kąsnį.

Be abejo, tokio sprendimo pasekmės buvo skaudžios: „Didelė dalis moterų baigė gyvenimus atimdamos sau gyvybę ar pakirstos lytiniu būdu perduodamų ligų. Nereta moteris vėliau susilaukė nesantuokinių vaikų arba darėsi abortus“, – teigia sociologė R. Meinhof.

Filme akcentuojamas moterų elgesys ir vokiečių veteranų, grįžusių iš fronto, negalėjimas apginti nuosavas žmonas, drauges ar tiesiog užsidirbti pragyvenimui. Be to, susidaro įspūdis, kad herojės ir rusų karininko santykiai virsta savotiška meilės istorija. Tuo tarpu dienoraštis atskleidžia, kad šių dviejų asmenų santykis buvo pagrįstas naudos ieškojimu, o ne meile.

„Be abejo, nesudėtinga suvokti, jog moteris nekenčia rusų, jei ji buvo vieno iš jų išprievartauta. Ši moteris to nejaučia. Ji tiesiog labai detaliai stebi aplink vykstančius įvykius ir asmeninius pokyčius“, – teigia pagrindinio vaidmens atlikėja.

Manoma, kad filmo pasirodymas gali turėti įtakos ir dabartiniams dviejų valstybių santykiams, kurie yra sudėtingi, dažnai svyruojantys tarp elementarios pagarbos grynai Rusijos galiai, baimės bei savotiško susižavėjimo jos žmonių atsparumu. Naujas seniai neišspręstos problemos nagrinėjimas arba tik sustiprins įtampą santykiuose, arba padės galutinai apibrėžti jų ribas.