Ukrainoje aptikta 6 tūkst. metų senumo moterų valdomos kultūros šventykla

Tripolės kultūros pavadinimas kilo nuo Tripolės kaimo Kijevo regione, kur 1896 metais buvo rasti pirmieji šios senovinės kultūros artefaktai.

Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad Tripolės žmonės gyveno maždaug 5400 – 2700 metais prieš mūsų erą didžiulėje teritorijoje nuo Karpatų į rytus Dniepro upės link ir į pietus Juodosios jūros krantų link. Ši kultūra pasižymėjo išvystytu žemės ūkiu, išplėtota metalurgija, keramikos dirbiniais, įmantria architektūra ir socialine organizacija, įskaitant pirmuosius protomiestus Europos žemėje.

Tripolės visuomenė buvo matriarchalinė: moterys vadovaudavo namų ūkiams, dirbdavo žemės ūkio darbus, žiesdavo puodynes, ausdavo ir siūdavo drabužius. Vyrams tekdavo medžioti, prižiūrėti naminius gyvulius ir gaminti įrankius.

Ryškiausiu Tripolės kultūros bruožu tapo periodiškas gyvenviečių sunaikinimas: vienoje vietoje šios kultūros atstovai pragyvendavo tik 60 – 80 metų. Kai kurios gyvenvietės būdavo atstatomos ant ankstesnių gyvenamųjų sluoksnių, išsaugant senųjų pastatų formą ir orientaciją. Mokslininkai iki šiol nesutaria, kodėl gyvenvietės būdavo sudeginamos.

Vieno didžiausių kada nors rastų sudegintų Tripolės pastatų liekanos buvo aptiktos kasinėjant Tripolės kultūros „megavietovę“ Nebelivkoje Ukrainos Kirovogrado rajone. Manoma, kad aptiktas pastatas yra šventovė, galėjusi iškilti maždaug 4000 metais prieš mūsų erą.

„Šventyklą sudarė dviejų aukštų pastatas iš medienos ir molio, apsuptas kiemo su galerijomis. Antrajame aukšte buvo įrengti penki kambariai, o pirmajame buvo moliniai šeimos aukurai, - teigė M. Videika, vienas iš žurnale „Journal of Neolithic Archaeology“ paskelbtos studijos autorių. - Turime visus motyvus ir pakankamai įrodymų manyti, kad tai buvo visos gyvenvietės centrinė šventykla“.

„Jos statyboms reikėjo darbo jėgos, prilygstančios kelių dešimčių gyvenamųjų namų statyboms. Šventyklos išplanavimas ir kai kurie bruožai turi analogijų su šventyklomis iš 5 ir 4 šimtmečio prieš mūsų erą, aptiktomis per kasinėjimus Anatolijoje ir Mesopotamijoje“, - rašoma studijoje.

Šventykla buvo maždaug 60 m ilgio ir 21 m pločio ir stovėjo beveik palei rytų – vakarų liniją. Statinio viduje M. Videika su kolegomis aptiko aštuonių molinių platformų, kurios galėjo atlikti aukurų funkciją, liekanas bei du aruodus su akmenimis.

„Kryžiaus formos aukurai su dažytais paviršiais ir išraižytu dekoru yra gerai žinomi iš kasinėjimų Volodimirivkoje, Maidanetske ir kitose šio regiono Tripolės vietovėse, taip pat iš molinių gyvenamųjų būstų modelių, - rašė archeologai. - Per tyrinėjimus aptikome kai kurias interjero detales – slenksčius, molines platformas, aruodus, pakylą, saugojimo indus, grindų ir sienų puošmenas. Pagrindinė statybinė medžiaga buvo molis su skirtingais priedais. Molinės platformos ir pakyla buvo pastatytos iš molio su priemolingos žemės priemaiša“.

„Matyti, kad platformos, slenksčiai, grindys ir moliniai aruodai buvo taisomi, kol šis pastatas buvo naudojamas. Neturime tiesioginių įrodymų, kaip atrodė šventyklos stogas. Gali būti, kad jis buvo toks pat, kaip moliniuose namų modeliuose iš Nebelivkos grupės: skliautuotas, iš nendrių, su tradiciniais jaučio ragais virš frontono“.

Šventykloje archeologai taip pat aptiko molinių žetonų, žmogaus figūrėlių fragmentų, keramikos dirbinių, auksinių ir kaulinių pakabukų.

2012 – 2013 metais Nebelivkoje vykusių kasinėjimų rezultatai skelbiami žurnalo „Antiquity“ svetainėje ir rusų kalba leidžiamame žurnale „Tyragetia“.