Kaip kūrėsi Lietuvos valstybė: juodieji vyrukai, kuriuos gerbė ne tik nusikaltėliai, bet ir „Aro“ pareigūnai

Kas šie paslaptingi vyrai?

Profesorius Vytautas Landsbergis iš pradžių net nežinojo, kad jo namai kiekvieną naktį stebimi keleto jaunuolių. Jis galėjo tik įtarti, kad priešais jo namą stovinčiame žigulyje – ne priešai, o gynėjai.

Tai buvo vaikinai, kurie vėliau tapo Aukščiausios Tarybos (AT) Apsaugos skyriaus darbuotojais, o dar vėliau – Vadovybės apsaugos departamento (VAD) pareigūnais. Ši slaptoji tarnyba veikia jau 25-erius metus. Kokia buvo pradžia?

Vilniaus nusikaltėliai vengė

Sąjūdžio metu veikė nelabai visuomenei matomos ir suprantamos struktūros. Toks ir buvo AT skyrius, kurio pradininkai – vaikinai iš žigulio. VAD veiklos 25-mečio minėjime savo patirtimi dalijosi ir saugomi asmenys.

„Egzistavo nusikaltėlių pasaulis. Kai man pranešdavo, kad Apsaugos skyrius yra vienintelė jėga, kurios privengia ir su kuria skaitosi Vilniaus brigada, tai buvo savotiškai malonu girdėti.

Tai reiškė, kad naktimis viešoji sostinės erdvė, restoranai ir šokių salės nėra atiduotos nusikaltėliams siautėti. Tie, kurie mėgindavo tapti viešpačiais, kai pasirodydavo jų keiksnojami juodieji, traukdavosi“, – prisiminimus dėliojo profesorius V.Landsbergis. Apsaugos skyriaus vyrai jau anuomet išsiskirdavo juodais kostiumais.

Apsaugos skyriui teko ne tik asmens sargybinių vaidmuo. Jie atliko ir vieną Kremlių suerzinusią užduotį. AT prezidiumas priėmė labai paprastą nutarimą – pavesti Apsaugos skyriui ruoštis valstybės sienos žymėjimui. Buvo sukalti kuolai ir lentelės.

„Kam nors tai galėjo atrodyti nelabai efektyvūs dalykai, bet politiškai tai turėjo poveikį. Tai buvo ženklas, kad mes nežaidžiame valstybės, kaip mėginta interpretuoti. Mes darome valstybę visais požiūriais“, – pabrėžė profesorius.

Apie apsaugą iš pradžių nežinojo

Vienas Apsaugos skyriaus pradininkų ir naktimis būdravęs žigulyje buvo Giedrius Dambrauskas. Visus 25-erius metus jis atliko tarnybą VAD, dabar yra Profesinio parengimo skyriaus viršininkas.

„Sąjūdžio mitingai ir kalbos aštrėjo, buvo matyti, kad konfliktas su esama valdžia bus neišvengiamas. Kilo mintis saugoti Sąjūdžio tarybos pirmininką V.Landsbergį. Rajonas, kuriame gyveno profesorius, – ramus.

Tačiau jeigu kas nors naktį jį pagrobtų ir išsivežtų, to net nesužinotume. Todėl profesoriui net nežinant buvo suorganizuota jį saugoti“, – pasakojo G.Dambrauskas.

Saugoti AT pirmininką susirinko nemažai drąsių vyrų. Dauguma atėjo iš tuomečio Sporto komiteto, buvo įvairių sporto šakų trenerių: irkluotojų, imtynininkų, fechtuotojų ir bokso trenerių. Į apsaugą pasisiūlė ir imtynininkas Arvydas Pocius, vėliau išėjęs tarnauti į kariuomenę ir tapęs Kariuomenės vadu.

„Visi iki trisdešimties ir galintys pastovėti už save. Važiuodavome prie pirmininko namų su savo pavargusiais žiguliukais. Reikėdavo išbūti naktį, dažniausiai budėdavome dviese ar trise. Įsimesdavome kokių nors geležinių strypų, legalių ir nelegalių daiktų“, – pasakojo patyręs pareigūnas.

Ilgomis naktimis jie kurdavo įvairių scenarijų. Kaip pabrėžė imtynininkas G.Dambrauskas, nuo fizinės jėgos būtų apsisaugoję lengvai. Šaunamųjų ginklų jie dar neturėjo.

„Kartkartėmis profesorius mus pastebėdavo, pasisveikindavo. Bet, matyt, nebuvo labai laimingas. Aš net turėjau raštišką įgaliojimą jį saugoti, nors šiomis dienomis jokios galios toks popierius neturėtų“, – nusijuokė G.Dambrauskas.

Nepavydavo volgos

Sklido gandas, kad tuo metu net sumažėjo nusikalstamumas Žvėryno rajone. Budintys vyrai sulaikydavo plėšikus, kurie naktimis sukiodavosi aplink privačius namus ir automobilius.

Iki 1990-ųjų kovo 11-osios V.Landsbergis saugotas pagal jų pačių susidarytą grafiką. Profesorių išrinkus AT pirmininku, prasidėjo bėdos. Jam priklausė galinga „Volga“ su vairuotoju.

„Vairuotojas kreivai į mus žiūrėdavo. Mes kelis rytus neprisistatėme. Bet po to teko pasišnekėti, nes mes su savo žiguliuku jų nepavydavome, smarkiai atsilikdavome. Vairuotojams paaiškinome, kad mes esame profesoriaus apsauga, tačiau į parlamento rūmus atvažiuojame pusę minutės vėliau. Paprašėme šitaip neskubėti“, – nusijuokė G.Dambrauskas.

Po Kovo 11-osios vienas iš pirmininko patarėjų Artūras Skučas pradėjo kurti vadovybės apsaugos tarnybą. Branduolys buvo fizinę apsaugą vykdantys žmonės.

A.Skučas sukūrė stiprias žvalgybos ir radijo ryšio grupes. Kontrabanda iš užsienio buvo atvežti radijo ryšio apartai. Prieš Sausio 13-osios įvykius tarnyboje jau dirbo apie 120 žmonių. Trisdešimt iš jų buvo „asmeniokai“ – asmens sargybiniai.

Sukūrus tarnybą, vaikinai turėjo ne tik raumenimis, bet ir vokiečių gamybos pistoletus „Rex“. Jų buvo apie dešimt vienetų, nedidelis pistoletas tilpdavo delne.

„Buvo keturių spalvų šoviniai, kurių kiekvienas ką nors reiškė. Pavyzdžiui, buvo garsiniai, dujiniai, kitų net nežinojome ką reiškia. Tačiau nė karto ir neteko panaudoti“, – sakė G.Dambrauskas.

Kūrė pasipriešinimo planus

Sausio 13-osios išvakarėse A.Skučas parūpino keturis TT markės pistoletus. Vienas teko ir G.Dambrauksui. Vėliau ginkluotė tapo rimtesnė, atsirado ir „Kalašnikov“.

O ar „asmeniokai“ mokėjo valdyti tuos ginklus?

G.Dambrauskas šyptelėjo. Nors visų parengimas buvo karinis ir jie žinojo, kaip elgtis su ginklu, realiai apsaugininkai nebuvo pasiruošę. Apsaugos vyrai buvo įsikūrę antrajame parlamento rūmų aukšte, Seimo pirmininko sparne.

Ten jie modeliuodavo įvairias situacijas. Buvo net tokių naivių situacijų, kai pasiėmę didelį kartono lakštą jie piešdavo kareivio siluetą ir bandydavo išsiaiškinti, kokias vietas reikia sužeisti, kad jis būtų nepavojingas.

„Dabar tai atrodo juokinga. Apie šturmo grupių galimybes nieko nebuvo girdėję. Mes būtume tapę gyva mėsa. Tačiau sakau atvirai – nė vienas nebūtų bėgęs“, – pabrėžė G.Dambrauskas.

A.Skučui sukūrus tarnybą, vyrai juodais kostiumais buvo priimti į darbą. Kai jiems už darbą buvo pasiūlyti pinigai, kai kurie jų net įsižeidė, nes saugoti ką tik gimusios valstybės vadovų atėjo savo noru. Manė, kad trumpam.

Smarkių vyrų būrį G.Dambrauskas vadino aštriadante tarnyba, kuri Vilniuje turėjo savo vietą ir svorį. Tačiau buvo nemažai trinties visuomeniniame gyvenime ir tarp karinių struktūrų.

„Sąžiningai pasakysiu, kad futbolo ar krepšinio varžybos su „Aro“ vyrais baigdavosi nedidelėmis riaušėmis, kurias tekdavo patiems ir užgesinti. Visko būdavo, neneigsiu. Pasiekėme, kad mus pradėjo gerbti ir matyti“, – pasakojo G.Dambrauskas.

Siekia darbuotojus tikrinti poligrafu

Šiuo metu VAD turi ir sprogmenų paieškos, objektų apsaugos ir maršrutų organizavimo grupes, atlieka analitinį žvalgybinį darbą. Būtent šis departamentas renka ir analizuoja informaciją apie radikalius pavienius asmenis arba vadinamuosius vienišus vilkus. Esant poreikiui pasitelkiami kariškių ar „Aro“ snaiperiai.

Departamentui vadovaujantis Rymantas Mockevičius į Apsaugos skyrių atėjo po tragiškų Sausio įvykių.

„Buvau ketvirto kurso studentas. Atėjome su viena idėja – jeigu reikės, apginsime. Jeigu reikės, žūsime. Dalis išėjo, mat kūrėsi valstybė, dauguma išėjo dirbti į ministerijas, kariuomenę. Kartais būna pikta, kad dabar ateina žmonės, kurie neturi noro būti geriausi“, – sakė direktorius.

Svarbiausi jiems kylantys klausimai, koks atlyginimas ir ar gaus kostiumą. Atlyginimas tokiame darbe toli gražu ne pasaka, o reikia ne tik būti fiziškai ir psichologiškai pasiruošusiam, mokėti šaudyti, būti geros išvaizdos ir nepriekaištingos reputacijos. Labai svarbu būti lojaliam valstybei, saugomam asmeniui ir tarnybai.

R.Mockevičius pabrėžė, kad psichologų komanda turi naujausius testus, nemažai daroma ir dėl to, kad darbuotojus būtų galima tikrinti poligrafu.

Užverbuoti asmens sargybinį nedraugiškai valstybei būtų naudinga – visada šalia esantis pareigūnas sukaupia nemažai informacijos apie valstybės vadovo gyvenimą.

„Naują žmogų turime visaip patikrinti, ar jis iš principo gali dirbti mūsų tarnyboje. Mūsų darbas – labai sudėtingas“, – sakė R.Mockevičius.