Ką žiauriausi diktatoriai darė su savo moterimis

Apie žinomą pasaulinio komunistų judėjimo veikėją Inessą Armand ir jos santykius su pasaulinio proletariato vadu šiandien pakankamai gerai žinoma.

Tad jokių sensacingų naujienų prancūzų istorikė Diane Ducret savo knygoje „Diktatorių moterys“ neatskleidžia. Tačiau įdomūs ne tik faktai, bet ir psichologinė analizė. Kas bendro, pavyzdžiui, tarp asketiško Lenino ir lovelaso Benito Mussolini arba žmonos valdomo Nicolae Ceaușescu ir Hitlerio, draudusio Evai Brown dažytis, rūkyti ir išeiti iš kambario?

Nors iš pirmo žvilgsnio jie visi atrodo labai skirtingi, pasirodo, jie turi vieną bendrą bruožą, ir D. Ducret jį atskleidžia. Diktatoriai, apie kuriuos ji rašo savo knygoje, savo artimiausioms moterims buvo tokie pat žiaurūs, kaip ir savo „pavaldiniams“.

Ir ne veltui taip dažnai šios moterys sirgo depresija, jas kankino sunkūs psichikos sutrikimai, kai kurios jų net žudėsi. Nusišovė Hitlerio dukterėčia ir meilužė Angеlika Raubal, gyvenusi su juo jo bute Miunchene, nusišovė Kremliuje ir Stalino žmona Nadežda Alilujeva...

Lenino meilės trikampis

Iš dalies šias kančias sukeldavo vyrų neištikimybė. Afrikos Respublikos diktatorius Jeanas Bedelis Bokassa turėjo devyniolika žmonų.

Benito Mussolini be dviejų „teisėtų“ žmonų, turėjo daugybę meilužių. Mao Dzedongo, kuris buvo vedęs ketvirtą kartą, sekretorius reguliariai tiekė vadui jaunutes šokėjas ir aktores (tiesa, jo žmona Jiang Quing, kuri pati buvo aktorė, taip pat nenuobodžiavo).

Bet buvo ir kitokio tipo kančių. Tironai, apsėsti valdžios, susituokę su savo „vienintele tikra“ ideologija, partija, chunta, net su tomis moterimis, kurias nuoširdžiai mylėjo, niekada nesielgė kaip su sau lygiomis.

Pagarbos, šilumos, dėmesio trūkumas, nuolatinis įtarinėjimas ir atvirai vartotojiškas požiūris – štai nuo ko dažniausiai kentėjo vadų žmonos ir meilužės.

Leninas, kaip rašo D. Ducret, vienu metu puikiausiai sau gyveno ir su Nadežda Krupskaja, ir su Inessa Armand. Viena buvo jo sekretorė, tvarkė kanceliariją, o kita vertė jo darbus į prancūzų kalbą.

Inessai tai buvo skaudus smūgis. „Išsiskyrėm, išsiskyrėm mes, brangusis, su tavimi! Ir tai taip skaudu“, – rašė ji Iljičiui. O tas išsiuntė ją pasigydyti į Kaukazą.

Bet pailsėti nepavyko: Inessa susirgo cholera ir mirė. Leninas labai sunkiai išgyveno jos mirtį. Vienintelis dalykas, kurį jis sugebėjo dėl jos padaryti – palaidoti prie Kremliaus sienos.

Žmona 40-iai valandų

Mirtimi už savo ištikimybę susimokėjo ir kita D. Ducret knygos veikėja – Eva Braun. Jos vardas „trečiajame reiche“ buvo nežinomas praktiškai iki pat reicho sutriuškinimo.

Hitleris bijojo, kad faktas, jog jis turi draugę, neigiamai paveiks jo kaip „tautos tėvo“, kuris aukojasi dėl vokiečių tautos iškilimo, įvaizdį.

„Mano nuotaka – Vokietija! – nevengė jis patoso. – Esu susituokęs su vokiečių tauta!“

Eva Brown gyveno fiurerio rezidencijoje Oberzalcbergo kalnuose. Likusi viena, dažnai verkdavo, ir iškart pražysdavo, kai Hitleris vėl atvažiuodavo iš Berlyno.

Jis rūpestingai vaišino ją šokoladiniais saldainiais ir šviežiais vaisiais. Miegoti jie eidavo vėlai, ne anksčiau vidurnakčio. Kiekvienas turėjo atskirą miegamąjį, ir iki meilės džiaugsmų, panašu, neprieidavo. Arba prieidavo nedažnai.

Į nacių propagandos aukštinamą moters idealą Eva Brown nebuvo panaši, pabrėžia D. Ducret.

Taip, ji buvo blondinė žydromis akimis, labai sportiška, bet dievino kosmetiką ir brangius kvepalus, o tai oficialiai buvo smerkiama, ir užsisakinėjo madingas sukneles ir batelius Prancūzijoje ir Italijoje, rūkė (tiesa, slapčiomis, nes Hitleris nekentė tabako dūmų)...

Politika Evos visiškai nedomino. Per vakarinius „pasisėdėjimus“ siaurame artimiausių fiurerio patikėtinių rate, pavargusi nuo pokalbių apie karines operacijas, tankus, rezervus ir taip toliau, ji galėdavo irzliai pasakyti: „Šiandien karo pakaks!“ – ir Hitleris, jei jo nuotaika būdavo gera, kviesdavo visus pažiūrėti filmo.