Vinilo kontrrevoliucija, arba kodėl grįžta patefonai

2007 m. vinilinės plokštelės pasiekė dugną. Didžiojoje Britanijoje jų parduota tik 205 tūkst., o jau 2014 m. – per milijoną, o tai tiek pat kiek 1996 m. Šiais metais pardavimas toliau auga dvigubai. Kai muziką žmonės perka vis rečiau, toks plokštelių populiarumo augimas neatrodo juokingas. Dabar pasaulis rugpjūčio 12 d. švenčia Tarptautinę vinilo dieną (vilniečiai Užupyje ją paminėjo rugpjūčio 9 d.), o parduotuvės „Vinilo studija“ kataloge ta pati „Foje“ plokštelė „Vandenyje“ įvertinta 200 eurų.

Kas atsitiko? Ar jau metas nupūsti dulkes nuo kažkur rūsyje besivoliojančio seno patefono galvutės? O gal norint neatsilikti nuo mados metas nusispjauti į sąnaudas ir eiti pirkti aukščiausios klasės plokštelių grotuvo? Kad ir to lietuvių sukurto „Reed Muse 3C“? Tiesa, taupyti reikės ilgai. „IF Red Dot 2015 „ apdovanojimą už dizainą gavęs plokštelių grotuvas kainuoja beveik 16 tūkst. eurų.

Mada ir technologija

Tačiau patefonų yra ir pigesnių, ir net labai modernių. Prasidėjus naujajam plokštelių bumui pradėti gaminti ir nauji plokštelių grotuvai. Pavyzdžiui, labai stilingas „Crosley Cruiser II“ lagaminėlis Lietuvoje kainuoja 175 eurus, o suks plokšteles net prie ežero, nes turi du mažyčius garsiakalbius ir maitinamas baterijomis.

Garso kokybė, tiesa, vidutinė, bet jei esate stilingų iškylų gamtoje gerbėjai ir netingite į jas neštis grotuvo lagaminėlio ir plokštelių lagamino, galite patirti tikrą malonumą klausydamiesi gamtoje, kaip traška dulkėta plokštelė.

Tiesa, teiginys, kad plokštelėje įrašyto garso kokybė kuo nors geresnė už kompaktinio disko ar tos pačios transliacijos internetu, niekuo nepagrįstas. Taip, skaitmeninis garso įrašas lyg ir iškarpo dalį informacijos, o analoginiame įraše garso banga fiksuota visa kaip realybėje.

Tačiau norint klausytis tikro analoginio įrašo reikėtų įsigyti gana seniai išleistų plokštelių. Kai visa įrašų studijos technika irgi buvo analoginė. Deja, tai reiškė didesnį triukšmą ir kitokio tipo trukdžius, tad tų laikų įrašai galiausiai buvo gerokai prastesnės kokybės negu dabartiniai. Pirkdami šiuo metu leidžiamas plokšteles dažniausiai gauname tik į kitą laikmeną perkeltą tą patį kompaktinį diską. Juk tiek įrašų studija, tiek visi elektroniniai instrumentai jau pateikia skaitmeninį garsą.

Plokštelę reikia atidžiai prižiūrėti, nes dėl kiekvienos dulkelės nukenčia garso švarumas. Patefonas turi variklį, perdavimo sistemą, tad gali veikti netiksliai. Būtent siekiant išgauti maksimalų sukimosi stabilumą ir atkūrimo tikslumą ir kuriami be proto brangūs įrenginiai. Juk brangiausias plokštelių grotuvas kainuoja beveik 2 mln. eurų. Taigi vinilo plokštelė nėra pačios geriausios kokybės muzikos laikmena. Tad kas verčia ją vėl atrasti ir ja žavėtis?

Turėjimas ir ilgesio šiluma

Tas adatėlės traškesys, šoktelėjimai, jei plokštelė įbrėžta, ne visai tikslus atkūrimo greitis, poreikis pirštais perkelti adatėlę, jei nori klausytis kitos dainos, – visa tai grąžina muzikos klausymui kažkokį vos juntamą, tačiau labai svarbų gyvumą, šilumą.

Pasaulyje, kur viskas labai patogu ir šalta, kur ekrane paliestas mygtukas iškart suteikia komfortą ir pasitenkinimą, tokių gyvų santykių pradėjo trūkti. Kai ką nors gauni be jokių pastangų, tai praranda vertę. Juk nesuteiks meilės net idealiausia virtuali draugė, o tikro mylimo žmogaus trūkumai ir neišvengiami bendravimo nepatogumai tą meilę tik stiprina.

Ir besisukančios plokštelės vaizdas, pati inžinerinė, tiksli grotuvo konstrukcija verčia pasitempti. Kaip geras kostiumas verčia pasijusti kitokiam, nei buvai su džinsais. Tačiau realių pojūčių ilgesys – tik viena iš priežasčių. Kita ne mažiau svarbi priežastis – noras jausti, kad turi. Virtualia erdve mus pasiekiantys bet kokios muzikos garsai, lengvai pasirenkami, tuoj pat prasukami ir vėl pasirenkami kūriniai nesukelia jokio prisirišimo.

Dingus plokštelei, o po jos ir kompaktiniam diskui, dingo prasmė muzikantams kurti tobulus kūrinius. Albumo nebereikia, nes jo nebeperka. Pakanka vienos dainos, kuri sudomins taip, kad perklausytum. Tačiau žmonės, kurie nori tobulų produktų, niekur nedingo. Jų pasaulyje daug ir jie nori pajusti prisirišimą prie daikto, kuris jiems patiko. O nusipirkęs plokštelę tai pajunti. Juk laikai rankoje ne USB atmintinę ir net ne plonytį kompaktinį diską.

Plokštelė lyg koks meno kūrinys – turi masę, dydį, viršelį. Juk jomis kai kas net sienas puošia. Ir kai ją atsargiai išimi iš voko, švelniai laikydamas, kad nepaliktum pirštų atspaudų, uždedi ant patefono disko, įjungęs sukimą kruopščiai aksominiu skudurėliu nuvalai dulkes ir lėtai nuleidi adatėlę, kad pataikytų į pirmos dainos pradžią, tiksliai žinai – tu turi šią muziką, kurios dabar klausysiesi.

Ir nepulsi nukėlinėti vidury dainos, greičiausiai išklausysi albumą iki galo. Ir tuo metu nekalbėsi telefonu, nebarškinsi puodais ir nerašinėsi SMS, nes pats įjungimo procesas tave nuteikė būtent muzikos klausymuisi. Tai jau ne kasdienybės foną pildantis garsas, o kelionė į garsų pasaulį, meditacija.

Būtent dėl to, o ne dėl techninių parametrų tie, kurie klausosi plokštelių, ir sako, kad jose muzika išsaugoma geriau. Būtent todėl pasaulyje žmonės ir perka spalvotus patefonus-lagaminėlius. Todėl melomanai ir moka už grotuvus tūkstančius ir net milijonus.