Kaip Lietuvoje atsirado žmonių pavardės

Pasak jos, jei žmogus buvo turtingas ar bent jau pasiturintis, jam reikėjo kokio nors požymio, parodančio šeimą, giminę, kuriai jis priklauso. „Miestuose irgi pavardes įgijo žmonės, turėję nekilnojamojo turto, vertęsi prekyba, amatais, dalyvavę valdant miestą. Vėliau jas gavo kiti miesto gyventojai, smulkieji miestiečiai, dar vėliau – aptarnaujantis personalas“, – aiškino mokslininkė.

– Kada Lietuvoje atsirado poreikis prie žmogaus vardo pridėti dar vieną žodį – pavardę?

– Konkrečių metų, kada atsirado poreikis žmogų įvardinti dviem asmenvardžiais, negalime pasakyti. Tačiau tokių atvejų, kai žmogus jau užrašomas ne vienu vardu, bet dviem asmenvardžiais, pasitaiko nuo XV a. Žmogaus užrašymo dviem asmenvardžiai procesas labai įvairus ir daugialypis, galima sakyti, kad yra keletas tokių užrašymo tipų, nuo kurių prasideda mūsų pavardžių istorija.

– Konkrečiai tai yra XVI–XVII amžius?

– Pati pradžia yra nuo XV a., vėliau – XVI–XVIII a. Apskritai, jeigu kalbama apie lietuvių pavardžių susiformavimą, kalbininkai jau sutaria, kad tai yra XVI–XVIII a. Būtent tada vyko patys intensyviausi mūsų pavardžių formavimosi procesai. Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, pirmiausia susiformavo turtingųjų, kilmingųjų pavardės, vėliau – vidurinio sluoksnio, o vėliausiai – valstiečių, kitų neturtingųjų sluoksnių.

– Kodėl reikėjo pavardžių?

– Pavardės atsirado dėl kelių priežasčių. Pirmoji priežastis yra natūrali: jei žmogus buvo turtingas ar bent jau pasiturintis, jam reikėjo kažkokio požymio ar ypatybės, parodančios šeimą, giminę, kuriai jis priklauso. Būtent dėl to XVI–XVII a. ir atsirado pačios pirmosios Lietuvos didikų ir kilmingųjų pavardės. Kai turima turto, kai paveldimi dvarai, kai yra herbas, reikia ir tokio asmenvardžio, kuris nurodytų tą pačią šeimą, tą pačią giminę.

Miestuose irgi pavardes įgijo žmonės, turėję nekilnojamojo turto, vertęsi prekyba, amatais, dalyvavę valdant miestą. Vėliau jas gavo kiti miesto gyventojai, smulkieji miestiečiai, dar vėliau – aptarnaujantis personalas, bet pirmiausia tie, kurie turėjo turto, dvarų ir paveldimos žemės.

– Kitose tautose, kitaip nei baltų ir slavų, vyrų ir moterų pavardės nėra skiriamos. Kodėl?

– Galima žiūrėti plačiau. Lietuvių kalboje skiriamos giminės – vyriškoji ir moteriškoji, todėl, savaime suprantama, tai atsispindi ir mūsų asmenvardžiuose. Jei žiūrėtume į pirmuosius lietuvių asmenvardžius, kurie yra paliudyti dokumentuose, tarkim, XIV a. ar XV a., pastebėtume, kad ten tiek vyrų, tiek moterų asmenvardžiai vienas nuo kito skiriasi galūne. Vadinasi, šalia Derkinčio yra ir Derkintė.

Pagrindinė problema su asmenvardžiais yra ta, kad moterys retai patekdavo į dokumentus, todėl pasakyti, kokie iš tikrųjų buvo jų asmenvardžiai, kaip jie buvo užrašomi, sunku, nes trūksta duomenų. Paprastai svarbiausias šeimoje visada buvo vyras, tėvas, brolis, o moteris buvo nurodoma tik šalia jo. Moterys į dokumentus, bent jau pačiais pirmaisiais mūsų paliudytais atvejais, patekdavo tik tada, jei jos buvo našlės, kilmingosios, turtingos, kai tekėdavo arba buvo kieno nors seserys.

– Ar tuo metu jau buvo skiriamos ištekėjusių moterų pavardės? Ar jos skyrėsi, pavyzdžiui, nuo mergautinių pavardžių?

– Kaip minėjau, pati pradžia XIV a., XV a. ar XVI a. yra sudėtinga, nes paprasčiausiai nėra duomenų ir užrašymų. Bet jau XVII a. duomenys dideliame pavardžių paliudijimų kontekste, galima sakyti, yra patikimi. Šio amžiaus duomenys yra rašytiniai šaltiniai: moterys buvo užrašomos į bažnytines knygas, kai tekėjo, buvo krikšto motinos, ir jos buvo užrašomos skirtingai. Vienaip užrašytos ištekėjusios, kitaip – netekėjusios. Pavyzdžių, kad moters pavardė būtų užrašyta su priesaga -aitė ar -ienė, jau galima rasti XVI a. Vitalija Maciejauskienė yra atradusi vieną atvejį iš XVI a., o XVII a. tokių atvejų jau yra pakankamai daug, todėl galima sakyti, kad moterys skiriamos į ištekėjusias ir netekėjusias.