Tikroji Leonardo Di Caprio personažo istorija buvo dar žiauresnė

Vis prabusdamas nuo karštinės, jis nušliauždavo atsigerti vandens ar sukramtyti kelių buivolo uogų, augančių ant krūmo prie šaltinio. Po kelių dienų jam pavyko akmeniu užmušti ir išskrosti žiemos miegui besiruošiančią ir jau apatišką barškuolę, kurios mėsą jis rijo žalią. Truputį atsigavęs Glassas nusprendė judėti toliau, tačiau pabandęs atsistoti suvokė, kad kojos jo nelaiko.

Kad ir kaip norėjo sekti paskui jį palikusius bendražygius, tai buvo per daug pavojinga. Vienintelis protingas kelias buvo keliauti link Kiowa forto, kuriame buvo prancūzų kailių supirkimo punktas. Tad Glassui beliko šliaužti link upės ir keliauti pasroviui, kur turėtų būti fortas. Ir jis šliaužė, vis prarasdamas sąmonę ir ją vėl atgaudamas, metras po metro, grybšnis po grybšnio.

Nosimi ardamas molį Glassas prisiminė ir tai, kad iš Paunių genties išmoko ten rasti ir maisto. Jis ieškojo valgomų šaknų ir paukščių lizdų su kiaušiniais. Aptikęs bizono griaučius, laužė jų kaulus ir siurbė lauk kaulų čiulpus. Jo nušliaužiami maršrutai ilgėjo, o jis pats neleido sau pagalvoti apie tai, koks tolimas kelias ir atšiauri žiema jo laukia.

Didžiausia jo sėkmė buvo vilkų ruja, sumedžiojusi bizono jauniklį. Nubaidęs vilkus, jis puolė prie gyvulio liekanų – išdraskytos mėsos, kurios dar nespėjo suėsti vilkai. Kelias dienas mitęs kruvina žalia mėsa Glassas pakankamai sustiprėjo, kad galėtų atsistoti abejomis kojomis, tačiau žaizdos nugaroje, kurių jis nepasiekė išsivalyti, buvo aptekusios lervomis, likusios po truputį traukėsi ir gijo.

Palengva judėdamas link Misūrio upės ir Kiowos forto, jis kentėjo žvarbias spalio naktis, ir gal nebūtų pasiekęs savo tikslo, jei nebūtų sutikęs Sijų genties indėnų, kurie jį išgelbėjo, nepaisydami priešiškumo baltiesiems – išvalė jo žaizdas ir nukreipė teisingu keliu forto link. Atsidūręs ten, savo istoriją jis pasakojo paskubomis – prancūzai iš forto išsiuntė pirogą Misūrio aukštupio link, kur tikėjosi atnaujinti kailių prekybą, o Glassas atsidūrė kur kas arčiau Henrio forto prie Jeloustono upės, ir planavo savo kerštą.

Pakeliui link indėnų kaimo, su kuriuo prancūzai planavo atnaujinti prekybą kailiais, Arikara gentis juos užpuolė, išgyveno tik Glassas ir vertėjas, Toissaintas Charbonneau. Vertėjui pavyko išsisukti, nes buvo naudingas, o Glassas per atsitiktinumą buvo išlipęs iš laivelio, kai indėnai netikėtai puolė.

Jam pavyko pasičiupti žirgą ir pasprukti nuo persekiotojų. Jis keliavo Henrio forto link, pakeliui sustojęs mažyčiame Tiltono forte kiek pailsėti. Jo istorija ten buvo sutikta su susižavėjimu, tačiau Glassas neketino sustoti, tad forto gyventojai jį perkėlė per upę, kur mažiau tikėtini buvo nedraugiškų indėnų užpuolimai, ir jam teko kelionę link Jeloustono upės žiočių tęsti pačiam.

Išsigando „prisikėlusio lavono“

Beveik mėnesį jis stūmėsi per kone arktinį šaltį ir pūgas, kol priešais save pamatė Henrio forto sienas. Tačiau kaminai jame nerūko, podėliai buvo tušti, o fortas apleistas – majoras Henris su jo buvusiais bendražygiais buvo pasitraukęs piečiau. Jam beliko sekti iš paskos.

1823-ųjų Glassas pasiekė naują statinį – šalia Jeloustono intako, Bighorno upės suręstus įtvirtinimus. Tačiau jo ten niekas nelaukė – vyrai šiltai tupėjo viduje, gurkšnodami iš bokalų ir palydėdami metus. Jo pasirodymas sukėlė išgąstį – kaip galėjo prisikelti lavonas.

Lavonas, kuris prisistatė seniu Hugh Glassu, taip sukeldamas šurmulį ir daugybę klausimų. Visi džiūgavo jį išvydę, išskyrus vieną – jaunąjį Jimą Bridgerį. Suakmenėjęs iš baimės, jis klausėsi Glasso pasakojimo, o jam priėjus tą istorijos dalį, kad norėdamas atkeršyti jis sukorė šitokį kelią, Bridgeris suvokė, kad jo jau niekas neišgelbės. Vėliau pats Glassas sakė, jog jaunuolio išraiška buvo tokia pasigailėtina, jog jis nesugebėjo nuspausti gaiduko. Kad ir kaip bebūtų, labiausiai Bridgerį nubaudė jo paties sąžinė ir supratimas, kaip siaubingai jis pasielgė.

Tačiau su Johnu Fitzgeraldu buvo kitaip. Vyresnis, klastingesnis, labiau patyręs, jis tikrai nesigailėjo savo poelgio, tačiau Glassui pirmiau reikėjo jį rasti. Ironiška, tačiau kol jis šliaužė link Misūrio aukštupio, Fitzgeraldas su kitais dviem medžiotojais keliavo žemyn ta pačia upe, prasilenkęs su Glassu, ir, ko gero, jau buvo pasiekęs Atkinsono fortą.

Glassui ir vėl teko leistis į kelią. Kartu su keturiais savanoriais vyrais jis patraukė valtimis Misūrio ir Atkinsono forto link. Pakeliui juos užpuolė indėnai, išblaškydami būrį ir palikdami nežinioje, kas išgyveno, o kas žuvo. Glassui pavyko pasislėpti oloje prie pat upės, o du jo bendražygiai buvo nukauti.

Kiti du pavasario pabaigoje sėkmingai pasiekė Atkinsono fortą ir pranešė, kad Glassui ir kitiems nepavyko pasprukti nuo indėnų, bet jie ir vėl suklydo. Glassas, praradęs visus savo ginklus, likęs tik su peiliu ir titnago skiltuvu, vasaros pradžioje sėkmingai pasiekė Kiowos fortą, o iš jo – Atkinsono, ten pasakodamas savo istoriją reikalavo Fitzgeraldo galvos ir savo šautuvo, kurį šis buvo pavogęs. Fitzgeraldą gelbėjo tai, kad jis jau buvo įsirašęs į armiją, o civilis neturėjo teisės žudyti kario. Glassui teko pasitenkinti tuo, kad sutrypė jo reputaciją, atgavo ginklą, o jam simpatizuojantys vyrai suaukojo nemažą sumą pinigų.

Glasso tolesnis gyvenimas anaiptol netapo ramus. Su kita medžiotojų grupe jis patraukė Santa Fe link, toliau gyvendamas laisvą ir nepriklausomą medžiotojo gyvenimą. Galų gale jo gyvenimas baigėsi vėl jį sučiupus indėnams, tiems patiems iš Arikara genties.

Beveik po dešimties metų nuo jo žygio, kartu su dviem kitais medžiotojais Glassas buvo sučiuptas prie Jeloustono upės. Indėnai nujojo mojuodami jo taip brangintu ir saugotu ginklu, o Glassas akis užmerkė kartu su besibaigiančiais tokių klajoklių kaip jis laikais.