Filmų iliuzijos apie Antrąjį Pasaulinį karą: kada išauš pustonių laikas?

Pavyzdžiu galima paimti bet kurį rusišką filmą apie Antrojo Pasaulinio karo įvykius. Kuriais metais jis bebūtų susuktas, tai bus klasikinis epas: istorija apie absoliučios šviesos kovą su ne menkiau absoliučia tamsa. Pustonių vaidmenį gali prisiimti tik atskiri personažai. Tarkime, koks nors vokietis gailestingai elgsis su rusais ir piktinsis savo vadais. Arba atvirkščiai – vietinis kolaborantas, kuris pabėga pas vermachto karininkus mainyti tėvynę į sotesnį davinį.

Reikalas tas, kad taip ilgai žiūrėjome tokius filmus, kad netgi neįsivaizduojame, kad Antrąjį Pasaulinį karą galima filmuoti kaip nors kitaip. Nors iš tiesų netgi labai galima.

Štai, pavyzdžiui, amerikiečių filmas „Įniršis“ – apie tanko ekipažą, kovojantį Europoje besibaigiant karui. Grynas purvas – ant batų, mundurų, buityje ir elgesy. Štai amerikiečių kareivis atima produktus iš taikių vokiečių savo daliniui. O štai suodinas tankistas nusitempia vokietę našlę į sandėliuką pasitenkinimui. O štai patyręs vadas verčia naujoką pačiam nušauti vokiečių belaisvį, idant priverstų jaunuolį atsikratyti iliuzijos, kad karą galima pereiti nesusitepus.

Bet kuris karas miršta, kai palaidojamas paskutinis kareivis

Rusijos kino tradicijoje tokį filmą įsivaizduoti neįmanoma. „Pearl Harbour“ tipo paveikslėliai įmanomi – ir reguliariai sukami bei rodomi. Tačiau kino kalba, rodanti karą per sugyvulėjusius žmones, įmanoma gal tik juostose apie Afganistaną ar Čečėniją. Todėl, kad pagrindinio XX amžiaus karo istorija rusų žiūrovui įsitaisiusi ne istorinio žinojimo, o religinio kulto plotmėje. Netgi Antrasis Pasaulinis karas kruopščiai distiliuotas iki Didžiojo Tėvynės (DTK), idant būtų išmesti tokie nepatrauklūs momentai, kaip Lenkijos padalijimas. Tai kuo tikriausia pilietinė religija – su savo šventųjų panteonu, kankiniais, apaštalais ir kanoninėmis įvykių traktuotėmis. Bet koks nukrypimas nuo kanono laikomas erezija ir baudžiamas inkvizicijos.

Tik problema, kad laikas nenumaldomai bėga. Bet kuris karas miršta, kai palaidojamas paskutinis kareivis. Ir po to atmintį apie karą galima palaikyti nebent dirbtinio kvėpavimo aparatu, nors ir tada mito gyvybingumas kels abejones.

O visas reikalas tas, kad viena iš svarbiausių žmogaus atminties savybių – gebėjimas pamiršti. Atsiminimų gyvenimo pratęsti dirbtinai negalima – lygiai kaip ir nepavyks išbraukti ko nors iš atminties anksčiau laiko. Tačiau labiau nutolsta istorinė epocha, tuo greičiau jos paminklai persikelia į architektūros detalių būrį, prarasdami savo besąlyginį sakralumą. Nes praeitis gyva lygiai tol, kol gyvi jos amžininkai.

Pavyzdžiui, mūsų močiučių ir senelių kartai Pilietinis karas turėjo sakralų skambesį, kad ir kurioje kovotojų pusėje buvo jų simpatijos. O dabar jis virto brolžudiško karo sinonimu, prarasdamas šviesos kovos su tamsa aureolę. Nes išėjo karta ir pokalbiai apie epochą vyksta, nesibaiminant užgauti kieno nors jausmus.

Tai nereiškia, kad DTK šį kelią pakartos automatiškai – bent jau todėl, kad absoliučiai daugumai lieka aiškus „savų“ ir „svetimų“ supratimas. Tačiau ir jo palikimas pasmerktas bėgant metams transformuotis iš besąlygiško vyresniosios kartos žygdarbio į beveidiškai santykinį epochos heroizmą.

Asmeniniai išgyvenimai palengva užleis vietą oficialiai tryznai ir kolektyviniams giedojimams. Išaugs karta, kuriai seneliai per šventes neberodys apdovanojimais nusagstytų kitelių. Ir net gegužės 9-osios paradas bus suvokiamas kaip kariuomenės ir technikos apžiūra, o ne kaip praėjusio amžiaus vidurio istorinių įvykių citata.

Išaugs karta, kuriai seneliai per šventes neberodys apdovanojimais nusagstytų kitelių.

Ir anksčiau ar vėliau kis aptarimų kalba ir diskusijų stilistika. Taip, dominuos valstybinis užsakymas ir jo formuojama ideologija – žiūrint kiek išliks atitinkamas biudžeto išlaidų straipsnis, tačiau naujo apmąstymo daigai augs. Ir kažkada suvoksime, kad kareivių buities aprašymo kalba gali sutapti su tuo pačiu holivudiniu „Įniršiu“ apie amerikiečių tanko ekipažo lemtį. Kur epas dalinsis vietą su buities purvu. Ir vieno ir kito dalis lygtyje taip pat keisis.

Ir įgis kontūrus visos temos, kurių pasirodymas Rusijos visuomeniniame diskurse dabar neįmanoma netgi įsivaizduoti. Bus apmąstomi įvykiai tarp 39-ųjų rugsėjo ir 41-ųjų birželio. Aptariama paslapties širmos dengiama karinė kasdienybė. Aiškės Antrojo Pasaulinio karo baltosios dėmės. Nutylėjimai pasmerkti trauktis praeitin, ir šį procesą sustabdyti kasmet bus vis sunkiau, paprasčiausiai todėl, kad bandymas apgauti laiką pasmerktas pralaimėjimui.

Todėl, kad dabartį dar galima pabandyti pastatyti ant praeities. Tik bėda, kad ant praeities negalima pastatyti ateities. Ypač, jei ta praeitis iškastruota ir nerefleksuojama.

Pavel Kazarin
slon.ru