Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Spartus Lietuvos modernėjimas 1926 m. sietinas su plienine tuometinio prezidento, ministro pirmininko, publicisto Kazio Griniaus asmenybe. Taip LRT RADIJUI sako Humanitarinių mokslų daktaras istorikas Algimantas Kasparavičius. Jo tvirtinimu, tvirta K. Griniaus asmenybė ir moralinės nuostatos buvo akivaizdžios ne tik jo prezidentavimo laiku. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Nors K. Grinius buvo politikas, visuomenės kultūros veikėjas, humanistas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, varpininkas, gydytojas, publicistas, knygnešys, A. Kasparavičius tvirtina, kad vis dėlto reikėtų suprasti, kad 2016-ieji buvo paskelbti K. Griniaus metais ne todėl, kad jis pasireiškė įvairiose srityse. „Jis 1926 m. birželio 7 d. buvo išrinktas trečiuoju Lietuvos Respublikos prezidentu. Šis, nors ir trumpas, vos šešis mėnesius trukęs K. Griniaus prezidentavimas, stovėjimas prie valstybės vairo, buvo labai reikšmingas Lietuvos Respublikai (praktiškai visam dvidešimtmečiui). Iš esmės jis parodė, kad, ką tik nusimetusi karinės imperijos priespaudos pančius, Lietuvos Respublika gali labai sparčiai modernėti“, – svarbiausią nuopelną išskiria A. Kasparavičius. Būtent K. Griniaus prezidentavimas, anot istoriko, siejamas su politinio režimo radikalia liberalizacija ir valstybės modernizacija. A. Kasparavičius akcentuoja, kad valstybės modernizacija vyko visose srityse. „Buvo panaikinta cenzūra, įvyko absoliutus laisvo žodžio triumfas, vyko tautinių mažumų integracija į šalies politinį gyvenimą, labai reikšmingos, sakyčiau, fundamentalios reformos tiek karinėje, tiek socialinėje, tiek kultūros srityje“, – pabrėžia A. Kasparavičius. Jo įsitikinimu, K. Griniaus prezidentavimo laikotarpis 1926 m. vasarą–rudenį buvo ryškus jaunos Lietuvos Respublikos posūkis į vakarietišką demokratiją. Anot istoriko, buvo lygiuojamasi į vakarietiškas demokratines valstybes. „Tai buvo bandymas paspartinti vėluojančią lietuvišką demokratiją, priartinti ją (jei kalbame apie tarpukarį) prie prancūziškų laisvės ir demokratijos standartų. Tai tiesiogiai sietina su prezidento K. Griniaus tvirta, plienine asmenybe, jo politine figūra“, – sako A. Kasparavičius. Jis atkreipia dėmesį, kad K. Grinius yra vienintelis Lietuvos prezidentas, kuris buvo pripažintus pasaulio tautų teisuoliu. Šį įvertinimą gavo ir K. Griniaus žmona Kristina Griniuvienė. „Tai rodo, kad etiniais principais prezidentas K. Grinius rėmėsi ne tik tada, kai iki prezidento pareigų buvo vyriausybės vadovas, kabineto pirmininkas. [...] Vėliau, išstumtas iš to politinio zenito, kai buvo eiliniu piliečiu, jau Antrojo pasaulinio karo metais, kai didelė dalis Lietuvos bendrapiliečių (praktiškai visa milžiniška žydų bendruomenė) patyrė baisų terorą, holokaustą, K. Grinius nepabijojo vėl išsitiesti visu savo ūgiu ir pareikšti protestą tiek dėl nacistinės Vokietijos stumiamo Lietuvos kolonizavimo, tiek dėl holokausto vykdymo prieš žydų bendruomenę“, – sako A. Kasparavičius. Anot jo, K. Grinius savo namuose, rizikuodamas savo ir savo šeimos narių gyvybėmis, slėpė žydų tautybės žmones. „Tai daug ką pasako apie jį ne tik kaip apie politiką, bet ir kaip apie labai aukštų moralės standartų žmogų ir asmenybę“, – įsitikinęs istorikas A. Kasparavičius. K. Griniaus 150-osios gimimo metinės trečiadienį paminėtos Seimo rūmuose. Parlamento galerijoje atidaryta nuotraukų, dokumentų paroda. Joje pristatomas K. Griniaus rašytinis palikimas. Vėliau Konstitucijos salėje vyko forumas-minėjimas „Politinės sistemos ir demokratinių vertybių formavimas“ Lietuvoje. |