Neįmanoma pamiršti to, ką vilniečiai patyrė pokario Vilniuje: apokaliptinio filmo vertos istorijos

 „Vaizdas būdavo toks: iš Rusijos atvykdavo traukiniai, pilni žmonių. [...] jie alkani eidavo iš stoties ir stengdavosi rasti, kur pavalgyti. Vilnius buvo kolonizuojamas, – teigia pašnekovas. – Rusai iš Smolensko ir kitur vyko į Vilnių gelbėdamiesi nuo bado. Lenkai, kurių čia buvo dauguma, per prievartą važiavo į vokiškas žemes. Jiems pasakydavo „arba Sibiras, arba vokiškos žemės“, ir jie važiuodavo.“

Triukšminga V. Šopeno gatvė taip pavadinta ne muziko, o vilniečio alaus pramonininko vardu. Joje kartu su mama gyveno L. Masiliūnas.

„Nuo karo praėjus pusmečiui, geležinkelio stotyje įvyko baisus sprogimas. Sprogo sąstatas su reaktyviniu kuru. Sprogimas buvo toks, kad girdėjosi net Jonavoje, – pasakoja pašnekovas. – Daugelio namų sienos skilo. Aš gyvenau Naugarduko gatvės pradžioje, ir pas mus suskilinėjo lubos.“

Kaip prisimena L. Masiliūnas, net suremontavus butus vėliau juose vėl skildavo lubos, o namai, kurie buvo įskilę karo metais, griūdavo nuo didesnės vibracijos. „Kai eidavau į mokyklą, man, vaikui būdavo įdomu matyti, kad per naktį nugriuvo namo siena, kad matosi butas, lova, paveikslas ir kiti daiktai. Tas namas stovi Rotušės aikštėje“, – sako L. Masiliūnas.

Po karo daugelis žmonių kalbėjo patys su savimi

Aštuoniasdešimtmetis L. Masiliūnas prisimena malonų medienos, kuria būdavo kūrenama krosnis, kvapą.

„Lavonų smarvę pakeitė malonus degančios medienos kvapas. Žmonės kaip kurą naudojo kuoliukus, medieną, o namuose buvo geležinė krosnelė. [...] Ji įkaisdavo ir mus apšildydavo. Kvapas būdavo labai malonus“, – pasakoja pašnekovas.

Malkų turgus buvo Pylimo gatvėje, netoli buvusio kino teatro „Lietuva“, kur dabar yra kiek apleistas, girtuoklių pamėgtas skveras, apaugęs akacijomis ir kitais nekilmingais krūmais. Šioje vietoje nuo XVIII a. apie šimtą metų prie stulpo buvo baudžiami nusikaltėliai. Iki XX a. pradžios turguje būdavo prekiaujama ir arkliais, bet dėl prekiautojų susigrūdimo ir padažnėjusių arklių vagysčių miesto dūma nusprendė prekybą arkliais perkelti į Šnipiškių aikštę prie Kalvarijų gatvės, kur dabar veikia Kalvarijų turgus.

Vėlesniais sovietiniais metais skvero viduryje buvo pastatyta stiklinė rotonda, joje prekiauta gėlėmis. Dabar čia įsikūręs baras, o lauke daug pramogaujančių girtuoklių. Tačiau tai – jau vėlesnių laikų atsiminimai. Kalbant apie malkas, jų kvapas jautėsi netgi kino teatruose. Pavyzdžiui, „Spalyje“, kuris buvo Didžiosios ir Savičiaus gatvių kampe, kino salė buvo šildoma būtent taip. Kino teatras netgi turėjo kūriko etatą. Jame girgždėjo senos medinės grindys, kampe dūmais kvepėdavo krosnis. Tačiau gana greitai šis kvapas Vilniuje nusilpo.

„Kai pradėjo kūrenti anglimi, iš kiekvieno kamino rūkdavo juodi, paišini dūmai. Kai aš eidavau į šokius, apsivilkdavau šviesius marškinius, bet vakare jie būdavo jau juodi, – pasakoja L. Masiliūnas. – Kad nebūtų slidu, žiemą šaligatviai būdavo barstomi anglies pelenais. Tad įsivaizduokite, kaip atrodė batai. Apie švarą tais laikais nebuvo ką ir kalbėti.“

Priėjęs Rotušę, L. Masiliūnas rodo į jau minėtą, po avarijos apgriuvusį pastatą, kurio kambariai ir juose esantys baldai bei daiktai buvo matomi einant gatve. Jis teigia nenorintis daug galvoti apie pokario laikus, nes tai sukelia ir skaudžius prisiminimus. Pasak aštuoniasdešimtmečio, karas paveikė daugelio žmonių psichiką.

„Po karo daug žmonių kalbėjo patys su savimi. Eidamas žmogus verkia arba juokiasi – tai karo pasekmės. Daugelis žmonių išliko gyvi, bet traumuoti, ypač tie, kurių silpnesni nervai“, – teigia L. Masiliūnas.