Neįmanoma pamiršti to, ką vilniečiai patyrė pokario Vilniuje: apokaliptinio filmo vertos istorijos

Pokario metus primena yrančių lavonų kvapas

Kiekviena senojo Vilniaus gatvė turėjo savo kvapą. Aplink bažnyčias ir jose kvepėdavo tikro vaško žvakės, mira ir smilkalai. Odminių, Mėsinių, Raugyklos, Arklių gatvės skleidė išdirbamos odos, skerdienos, arklių mėšlo kvapą. Kvapai iš karto nupasakodavo praeiviui, kas vyko aplink, ką veikė čia gyvenę ar dirbę žmonės.

Šiandien tokių kvapų nebėra. Tačiau kai kurie kvapai gyvi juos atsimenančių žmonių atmintyje. Kaune gimęs 80-metis L. Masiliūnas yra paskutinio nepriklausomos Lietuvos susisiekimo ministro Jono Masiliūno sūnus, nuo ištrėmimo į Sibirą nematęs savo tėvo. Tėvas Archangelsko krašte buvo sušaudytas, o Liutavaras su mama į Vilnių atvyko iškart po karo.

„Vilniuje atsidūrėme grįžę iš Sibiro 1945 m. rudenį. Pirmą kartą matėme griuvėsius, sudegusius tankus. [...] Man buvo kokie šešeri septyneri metai, atsimenu, kaip belaisvius varydavo atstatyti miesto – iš lėto eidavo didžiulės jų kolonos“, – pasakoja L. Masiliūnas. 

Prieš nedidukę Šv. Paraskevės cerkvę yra skveras. Dėl netoliese esančios Prancūzijos ambasados jis dažniau vadinamas „Prancūzparkiu“ nei tikruoju vardu – Konstantino Sirvydo skveru. „Kaip ir kitur, šioje vietoje dar porą metų vasarą jautėsi saldokas, nemalonus yrančių lavonų kvapas. Tai išlikę mano prisiminimuose – tą kvapą aš ir dabar jaučiu“, – sako L. Masiliūnas.

Vaikai rasdavo keistų užsiėmimų

Anot L. Masiliūno, namai buvo sudegę, visi jų aukštai – įgriuvę, ir ilgus metus niekas nežiūrėjo, kas ten palaidota. Kartu su kitais moksleiviais jis po pamokų turėdavo eiti valyti plytų, kuriomis buvo užversta Vokiečių gatvė.

„Visi miesto gyventojai privalėjo tai daryti – kad ir kokioje įstaigoje dirbi, kažkiek valandų turi atidirbti švarindamas Vilnių. Mes, mokiniai, eidavome dirbti ir išsirikiavę tas plytas perdavinėdavome vienas kitam, kol jos patekdavo į sunkvežimį, – prisiminimais dalijasi pašnekovas. – Ten stovėjo sudegę namai, ir priėjęs prie jų jausdavau lavonų kvapą. Šie pastatai užgriuvo slėptuves, o žuvusiųjų niekas neieškojo.“

Kelerius metus neremontuojami pastatai trūnijo, ir Senamiesčio vaikai turėjo neribotas galimybes juose žaisti. L. Masiliūnui pats linksmiausias vaikystės žaidimas buvo „griauk kaminus“.

„Gyvenamieji namai sudegdavo, bet jų kaminai išlikdavo. Tada paimdavome plaktukėlius arba kirvukus (jų rasdavome griuvėsiuose), kaldavome ir žiūrėdavome į viršų, kad kaminas nenugriūtų, – pasakoja aštuoniasdešimtmetis. – Kaminui pradėjus svyruoti, mes gerai apskaičiuodavome, kur jis kris. O kai jau pradėdavo kristi, bėgdavome nuo jo toliau.“

Tačiau, kaminui užgriuvus draugą, vaikai taip išsigando, kad savo noru nusprendė baigti griauti kaminus. Kaip sako pats L. Masiliūnas, visų kaminų iki skaudžios nelaimės nugriauti jis nespėjo – net ir laiko tam nebūtų užtekę, nes apdegusių kaminų, styrančių iš sudegusių, sugriuvusių pastatų, buvo daugiau nei vaikiškų jėgų. Tačiau pokario vaikai ilgai dyki nevaikščiojo – atrado kitą žaidimą.

„Nueidavome į Šv. Kazimiero bažnyčią, laipteliais užlipdavome iki vargonų ir mėtydavome vamzdelius. Jeigu triūbelė būdavo plona, nukritusi ji išduodavo ploną garsą, jei storesnė – bosą. Mums būdavo labai gražu“, – prisiminimais dalijasi L. Masiliūnas.

Stotis kvepėjo mėšlu

1853–1862 m., plečiant geležinkelio atšaką Sankt Peterburgas–Varšuva, buvo pastatyta Vilniaus traukinių stotis. Dabar transporto žiedu netvarkingai zuja mašinos, keli taksi automobiliai lūkuriuoja keleivių, kelios moterys – neaišku ko. Dabar čia tvyro priplėkusių alkoholiu sulaistytų drabužių kvapas, taip pat vėjas atneša greitojo maisto restorano mėsainių ir padegusio aliejaus kvapus. Tačiau L. Masiliūnas prisimena visai kitokius čia tvyrojusius kvapus.

„Prie stoties buvo labai įdomus, tipiškas Vilniui kvapas. Ten su arkliais stovėdavo vežikai, arkliai kakodavo, būdavo karšta, ir tvyrodavo man malonus mėšlo kvapas. [...] Juk kito transporto praktiškai nebuvo“, – pasakoja L. Masiliūnas.

1941 m. vasarą, prasidėjus mūšiams tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, sovietai pasitraukė Vilniaus miesto autobusais. Vilniečiams liko tik vokiečių administracijos kontroliuojamos vežikų paslaugos. Autobusų maršrutai atidaryti tik po penkerių metų, 1946 m. Pirmoji linija buvo Žvėrynas–Geležinkelio stotis.

Tačiau vežikų virtinės vis dar rikiuodavosi toje vietoje, kurioje vėliau pastatytas paminklas Stalinui, o dabar ten yra erdvė tarp dviejų perėjų prieš stoties fasadą. Stoties fasadas – pokarinis, nes per karą senoji stotis buvo sugriauta. Galima įsivaizduoti, kaip lenkiškai kalbantys važnyčiotojai sėdėjo ant aukštų pasosčių savo odiniuose fajetonuose ir snaudė, laukdami keleivių.

Kodėl lenkiškai? Nes rusų tada dar nebuvo daug, lietuvių – taip pat. Neturtingi keleiviai (tokie neturtingi, kad net negalėdavo pasisamdyti vežiko, o šie į derybas nesileisdavo) patraukdavo smulkesnių verslininkų akis. Prie jų greitai prisistatydavo piliečiai su karučiais, į kuriuos būdavo sukraunami rakandai, ir nelygiu keliu vieno žmogaus galios varomais ratais keliaujama į kelionės tikslą Vilniuje. Neturtingų, vargingai gyvenančių ir skurstančių žmonių karo bei pokario metais Vilniuje buvo tikrai daug.

Gelbėdamiesi nuo bado, rusai traukė į Vilnių