Legendinis sovietų šnipas, kurio dėka Stalinas pasigamino branduolinę bombą

Praktiškai iš karto buvo atleistas iš karinės žvalgybos, tačiau priežastys taip ir liko nežinomos. Spėjama, kad atleidimas galėjo būti susijęs su susektu telefoniniu skambučiu. Jam nebeliko nieko kito, tik įsidarbinti Maskvos technikos ir chemijos institute, kurį ir baigė prieš prasidedant karui. Ten kelis dešimtmečius dirbo chemijos srityje, apsuptas studentų (jo portretas po šiai dienai ten kabo greta kitų garsiausių šios akademinės įstaigos profesorių).

1999 metais, apimtas desperacijos dėl juokingai mažos jam skirtos pensijos, G. Kovalis kreipėsi į JAV ambasadą Maskvoje ir (kas galėtų patikėti?) pateikė prašymą gauti Amerikos pensiją. Kažkur buvo girdėjęs, kad visi iki vieno, tarnavę Amerikos kariuomenėje Antrojo pasaulinio karo metu, gali prašyti ypatingų socialinių išmokų. O juk jis ten tarnavo net trejus metus – nuo 1943 iki 1946 metų. Ambasada buvo, švelniai tariant, priblokšta. FTB kaip savo akį saugojo G. Kovalio bylą, šnipinėjimo veikla buvo žinoma visiems be išimties biuro darbuotojams. Kitaip tariant, apie jį sklandė legendos.

2000 metų vasarį R. Kovalis gavo oficialų atsakymą iš Baltimorėje esančio Socialinės rūpybos administracijos centrinių operacijų biuro. „Rašome norėdami jums pranešti, kad mūsų pensija jums nepriklauso“, – teigiama atsakyme.

2000 metais Rusijos Vyriausioji žvalgybos valdyba nusprendė deramai pagerbti vieną geriausių karo laikų šnipų. G. Kovaliui buvo skirtas medalis „už tarnybą karinėje žvalgyboje“. Tais metais jis savo mokinius sukvietė į savotišką šventę ir pagaliau jiems pripažino, kad XX amžiaus penktąjį dešimtmetį buvo rusų šnipas.

Žilabarzdis tipiško rusų mokslininko žvilgsniu Jurijus Lebedevas Maskvos technikos ir chemijos institute buvo artimiausias G. Kovalio studentas. Daug metų J. Lebedevą labai domino mįslinga ir slėpininga G. Kovalio praeitis, bet niekada taip ir nepasitaikė proga apie ją paklausinėti. Šventėje, į kurią susirinko tik patys artimiausi buvusio šnipo bičiuliai, J. Lebedevui pasirodė tinkamas metas užsiminti apie romaną „Pirmajame rate“ ir A. Solženicyną. G. Kovalis tik nusišaipė: „Ir iš kur visa tai sužinojai?“. Tiek ir tebuvo to atsakymo.

2006 metų sausį A. Solženicyno debiutinis romanas tapo televizijos serialu, jis buvo rodomas per Rusijos televiziją. Kitą dieną po serialo premjeros G. Kovalis mirė. Jam buvo 93 metai.

Po mirties šnipas paskelbtas Rusijos Federacijos didvyriu – tai svarbiausias garbės titulas, kokį tik gali gauti Rusijos pilietis. 2007 metais, lankydamasis Vyriausiosios žvalgybos valdybos būstinėje, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas G. Kovalį pavadino „vieninteliu sovietų žvalgybos pareigūnu“, kurie pavyko infiltruotis į Manhatano projektą.

Kol kas nežinome vieno – kas nutiko vyrui, kurį A. Solženicynas buvo pasirinkęs Inokentijaus prototipu. Galiausiai jis buvo sulaikytas, tačiau apie jo tolimesnį likimą niekas nežino. Panašu, kad tiesa nepaaiškės ir šiandieninėje Rusijoje.