Radiniai Šv. Trejybės bažnyčioje atskleidė tiesą apie vienuolius

Viena mumija užminė mįslę dėl galimo neįmantraus balzamavimo atvejo. Panašiõs viduramžiškos balzamavimo tradicijos Lietuvoje daugiau nepavyko aptikti.

Šv. Trejybės bažnyčios rūsyje buvo keliasdešimt netvarkingai įvairiais laikais sumestų karstų su palaidojimais. Rūsyje atlikti kompleksiniai archeologiniai-antropologiniai tyrimai.

Kadangi bažnyčia veikianti, o bazilijonų vienuolijos rūsys yra po pagrindiniu altoriumi, ypatingas dėmesys buvo skiriamas pagarbiam palaikų ir jų karstų iškėlimui, jų fiksavimui dėl galimo palaidotųjų asmenų atpažinimo ir tolimesniam saugojimui iki būsimo perlaidojimo.

Ką atskleidė rūsio tyrimai?

Rašytiniai šaltiniai atskleidžia nemažai detalių apie kai kurių su šia bažnyčia susijusių asmenų, dažniausiai ne vienuolių, mirtį: sužinome mirties dieną, palaidojimo vietą ar net mirties valandą. Tačiau šaltiniai dažniausiai neatskleidžia palaidotųjų amžiaus, ligų, mitybos įpročių ar mirties aplinkybių. Informatyviu šaltiniu tampa mirusiųjų palaikai, kurie, net ir praėjus keliems šimtams metų, išsaugo daugybę svarbių duomenų.

Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro mikrobiologė Irena Baublienė atliko rūsio vidaus mikrobiologinius tyrimus ir nustatė, kad visuose ėminiuose dominuoja Penicillium spinulosum Thom rūšies mikrogrybai, gyvuojantys pūvančioje medienoje, tarpstantys dirvožemyje ir daugelyje kitų gamtinių terpių.

Šie mikrogrybai ir išskirtieji Nigrospora ir Chaetomium genčių mikrogrybai yra aktyvūs celiuliozės ardytojai ir gali sukelti alerginius ir kvėpavimo takų susirgimus. Todėl visi studentai ir tyrėjai rūsyje dirbo su apsauginiais kostiumais, kaukėmis, pirštinėmis.

Tyrimų metu buvo aptikti 53 karstai su palaidojimais ir dar apie 50–60 individų pavienių kaulų. Kai kuriuose karstuose besimėtančios 1965 m. laikraščių skiautės byloja, kad karstai paskutinį kartą į šį rūsį sunešti būtent tais metais. Dalis karstų puošti religiniais Šv. Jėzaus arba Šv. Marijos simboliais, kai kurie kitais ženklais (kaukolė ir kaulai ar pan.), dalis karstų juodai nudažyti, puošti baltais kryžiais ir pan.

Mokslininkai, ištyrę 53 karstus, juose rado tik 50 palaidotų asmenų – laikas suardė net trijų karstų palaidojimus. Kadangi visuose papildomai identifikuota mažiausiai po tris įsimaišiusius individus, bandymai atsekti kaulų priklausomybę buvo bevaisiai. Rūsyje būta ir vaikiško karsto liekanų, tačiau palaikų jame nerasta.

Kituose karstuose šalia pagrindinių palaidojimų papildomai identifikuoti 26 individai. Pagal pastarųjų kūno padėtį nustatyta, kad jie galėjo būti išversti iš karstų. Tarp palaidotų asmenų daugiausia buvo vyrų ir tik viena moteris, dauguma palaidotųjų buvo sulaukę garbaus amžiaus.

Mumijos – mįslės ir atradimai

Daug dėmesio sulaukė ir milžinišką šurmulį sukėlė mumifikuoti palaikai. Penkios mumijos buvo puikios būklės, o kitos šiek tiek apnykusios – telikę minkštųjų ar jungiamųjų audinių likučiai. Manoma, kad tam didelę įtaką padarė tiek ankstesni bandymai „tvarkyti“ kriptą, tiek pats jos mikroklimatas.

Kai kurios prie akmeninių rūsio sienų prisiglaudusios mumijos pradėjo irti – jas veikė nuolat besikaupianti drėgmė, kuri siekė net 99 procentus.

Mumifikuoti palaikai nėra retas reiškinys. Nors prieš akis iškyla senovės Egiptas ir ten vyravusios subtilios balzamavimo tradicijos, palaikai gali mumifikuotis ir natūraliai – tereikia išlaikyti tas pačias sąlygas (temperatūrą, drėgmę ir pan.). Tačiau viena mumija užminė mįslę dėl galimo neįmantraus balzamavimo atvejo.

Bevalant palaikus, besiilsinčius karste Nr. 7, iš jų pilvo ertmės pabiro smulkios pjuvenos. Iš pradžių manyta, kad tai galimas karsto turinys – stambios drožlės, karsto čiužinio užpildas. Drožlių gausiai prikimšta buvo ne tik pilvo, bet ir krūtinės ertmė. Panašiõs viduramžiškos balzamavimo tradicijos Lietuvoje daugiau nepavyko aptikti.

Išlikusios trapios drabužių detalės reikalavo didelio mumijų tyrėjų atsargumo. Stengiantis išsaugoti kuo daugiau autentikos, šie palaikai nebuvo ardomi. Tad nebuvo įmanoma išgauti detalesnės informacijos apie konkretaus asmens sveikatos būklę.

Antropologiniai tyrimai atskleidė ligas

Likusių individų sveikatos būklės tyrimai išdavė tris pagrindines vienuolijos gyvenimo paslaptis. Vienuoliai ir bažnyčios vyresnieji galėjo turėti problemų, susijusių su mitybos įpročiais. Šią visuomenės dalį kankino podagra.

Podagrą, „karalių ligą“, paprastai sukelia itin turtinga mityba ir gausus alkoholio vartojimas. Viena rečiausiai Lietuvoje fiksuojamų patologijų net tris kartus pasireiškė unitų vienuoliams ar kunigams. Ši liga dėl padidėjusios šlapimo rūgšties paprastai pažeidžia pėdų sąnarius.

Kitos patologijos – nespecifiniai blauzdikaulių uždegimai, šlaunikaulių kaklų pokyčiai ir raktikaulių pažeidimai – rodo gana aktyvų tų asmenų gyvenimo būdą. Nuolatinis judėjimas ar pasikartojantys judesiai paliko žymę kauluose.

Dažnas reiškinys, pasitaikantys tarp viduramžių vilniečių, yra šonkaulių lūžiai – net 15 iš 50 asmenų buvo lūžę šonkauliai. Palyginti su to paties laikotarpio miestelio ar kaimo vietovėmis, vilniečiai ryškiai išsiveržia į priekį. Tai lėmė intensyvesnis miesto gyvenimas ir suspaustos erdvės.

Du išskirtiniai traumų atvejai verti paminėti dėl kilusio pavojaus abiejų asmenų gyvybei. Vienas per 50 metų vyras kentėjo dešiniojo klubo sąnario displaziją. Pažeistas sąnarys, palyginti su priešinga puse, buvo seklesnis, tad tikimybė skausmingai išsinarinti koją buvo didesnė.

Neabejojama, kad šis vyras turėjo šlubuoti, galbūt net naudotis lazdele. Kentėdamas įgimtą būseną šis asmuo patyrė ir gana rimtą traumą – sužalota krūtinės sritis. Fiksuoti daugybiniai šonkaulių lūžiai, didelė jų dalis suaugę su slanksteliais, o kraujosruvos pažymėjo beveik visą stuburą.

Šiuo metu būtų sunku įvardyti konkrečias priežastis, galėjusias sukelti tokį gyvybei pavojingą sužalojimą. Neabejojama, kad tai turėjo būti itin didelės energijos padarinys: užpuolimas ir sumušimas, kritimas iš didelio aukščio ar susidūrimas su tam tikru objektu.

Pastarąjį atvejį galėtų iliustruoti motinos skundas iš XVII a., kuriame motina prašo nubausti vežiką, lėkusį dideliu greičiu ir partrenkusį jos dukterį. Nelaimingo atsitikimo auka gulinti mirties patale ir kenčianti baisias kančias.

Antrasis nukentėjęs asmuo buvo 35–40 metų vyras su kirstine žaizda kaktoje. Nors tai nebuvo šio žmogaus mirties priežastis, sužalojimas turėjo būti gana rimtas – gilios žaizdos ilgis siekė apie 5 centimetrus. Jokių kitų smurto požymių tarp palaikų nepavyko aptikti.

Ką pasakoja įkapės?

Didžioji palaidojimų dalis buvo labai suardyta, todėl tyrimų metu gerai išlikusių daiktų rasta nedaug. Visi radiniai – spalvoto šilko audinių fragmentai, brokatinių audinių skiautės, karsto pagalvėlių užvalkalai, metalinės karsto puošmenos, smulkios asmeninės vienuolių įkapės – buvo kruopščiai apžiūrėti.

Tikėtasi rasti išlikusių inicialų ar ypatingų ženklų, kurie padėtų lengviau nustatyti mirusiųjų tapatybes ar visuomeninę padėtį. Deja, aprangos ir drabužių fragmentų rasta labai mažai, o apavo išvis neaptikta.

Kasdienis viršutinis unitų dvasininkų drabužis buvo ilgas, tamsus, stačia apykakle su gobtuvu, kurio priekyje prisiūtos dvi ilgos dvilinko audinio juostos, krintančios ant krūtinės. Vienintelis toks gobtuvas iš plonos rudos vilnos ir rudo aksomo kepurėlė buvo rasti brolio Inocento Janiševskio karste Nr. 31.

Atlikdami liturgines apeigas unitų kunigai privalėjo dėvėti epitrachilioną. Tai ilga liturginė juosta, pasikabinama per pečius ir krintanti kūno priekyje. Unitų bažnyčios kriptos tyrimų metu rasti 5 epitrachilionai ir jų fragmentai.

Mumifikavęsi dvasininko, palaidoto su epitrachilionu, palaikai buvo rasti karste Nr. 49. Šis epitrachilionas (ilgis ~251 cm, plotis – 9,5 cm) pasiūtas iš rudo audinio, o pakraščiai apsiūti metalo siūlų galionu. Iš to paties galiono ant stulos ilgųjų galų prisiūti 6 graikiški kryžiai (6x6cm).

Ypač ilgas epitrachilionas (ilg. 279 cm, pl. 8–13,5 cm), pasiūtas iš raudono žakardinio audinio, puošto gelsvu ir žaliu augaliniu motyvu, rastas karste Nr. 19. Jo pakraščiai ir 7 lotyniški kryžiai pasiūti iš metalo siūlų galiono.

Dalis radinių yra ne vienus metus nešioti ir naudoti vienuolių daiktai. Pirmąją grupę sudaro paramanai. Paramanas (priedas prie mantijos) yra religinis stačiatikių vienuolio aprangos reikmuo, žinomas jau nuo IV a. Stačiatikių vienuoliai dėvėdavo jį po drabužiais ant keturių virvučių, pasikabinę ant nugaros, o virvutės ant krūtinės sudarydavo kryžių.

Paramanas turėjo priminti vienuoliui prisiimtą kryžių, sekant Kristumi. Vienuoliai bazilijonai, davę amžinuosius įžadus, paramanus nešiojo pasikabinę ant krūtinės. Vilniaus unitų bažnyčios palaidojimų tyrimų metu aptikti 36 paramanai ir jų fragmentai: siuvinėti tekstiliniai Golgotos kryžiai, paramano pagrindai su juostelėmis, pakraščių apvadai ir kt.