Dar negirdėta 1920-ųjų metų istorija: slaptieji Latvijos interesai, kai prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos konfliktas

Lapkričio 18 d. Steigiamojo Seimo pirmininkas J. Čakstė Lietuvos diplomatiniam atstovui D. Zauniui pranešė, kad Kauno užėmimo atveju Latvijos vyriausybė svarstys galimybę teikti Lietuvai karinę pagalbą. Lietuvos delegacija šį pažadą ir moralinės paramos patvirtinimą gavo lapkričio 20 d. Ginče dėl Vilniaus oficialiai buvo pareikštas Latvijos neutralitetas. Tačiau dar dieną prieš (lapkričio 19 d.) A. Miškovskis jau buvo pranešęs savo vyriausybei, kad lietuviai sulauksią neigiamo atsakymo ( jį apie tai lapkričio 18 d. iškilmingame kviestiniame pokylyje, kuriame dalyvavo ir oficialioji Lietuvos delegacija, informavo Krašto apsaugos tarybos pirmininkas K. Goperas, taip pat politikai A. Klyvė ir J. Feldmanis).

Latvijos vyriausybės padėtį sunkino tai, kad Rygoje buvo ir Vidurio Lietuvos delegacija: Laikinosios valdančiosios komisijos Užsienio reikalų departamento atstovas B. Kšižanovskis, Pramonės ir prekybos departamento vicedirektorius F. Velioglovskis bei kariuomenės atstovas poručikas Vasilevskis. Lapkričio 10 d. šarvuotu traukiniu „Paderewski“ jie atvyko į Turmantą drauge su Latvijos karinio patarėjo padėjėju Lenkijoje A. Lėvingu, o lapkričio11 d. buvo Rygoje. Prieš tai A. Lėvingas telegrafu prašęs Latvijos kariuomenės vadovybės leisti įvažiuoti į šalį „Želigovskio deleguotiems atstovams“, kurie pageidauja kalbėtis su Latvijos kariuomenės vadais. Tad leidimą įvažiuoti buvo davęs Vyriausiojo vado štabas be Užsienio reikalų ministerijos žinios, nors pagrindinis B. Kšižanovskio tikslas buvo derybos būtent su URM. 

Delegacija turėjo įtikinti Latvijos pusę, kad Vidurio Lietuva yra draugiška ir kad reikia susitarti dėl eismo geležinkeliu, taip pat dėl pašto ir telegrafo ryšių. Apie savo atvykimą Vilniaus atstovai informavo URM ir Vyriausiojo vado štabą. Šis atvykimas sukėlė tam tikrą sumaištį. Z. Mejerovicas buvo išvykęs, o premjeras K. Ulmanis ir J. Čakstė nusprendė delegacijos oficialiai nepriimti. Laikinai buvo pranešta, kad ir K. Ulmanio nėra Rygoje, ir paprašyta kelias dienas palaukti, nes Latvijos pusė buvo pasirengusi priimti B. Kšižanovskį Užsienio reikalų ministerijoje neoficialiai. Lapkričio 15 d. įvyko maždaug valandos trukmės pokalbis tarp jo ir departamentų direktorių L. Sėjos bei V. Šūmanio. Pokalbio metu B. Kšižanovskis išdėstė lenkų pusės požiūrį į Vilniaus įvykius ir paneigė gandus, esą Želigovskis Latvijos atžvilgiu turįs piktų kėslų. Pokalbio tonas buvęs draugiškas. Į klausimą apie Latvijos poziciją konflikto atžvilgiu L. Sėja atsakęs, kad toji bus lūkuriuojanti, tačiau Latvija negalinti pripažinti „etnografinės Lietuvos užkariavimo“. Savo ruožtu F. Velioglovskis lapkričio 16 d. su Geležinkelių valdybos atstovais aptarė eismo atnaujinimo galimybes. Be to, tądien delegacija turėjo dar vieną neoficialų susitikimą URM. Tuo metu K. Ulmanis apsisprendė dėl savo tolesnio elgesio (didžia dalimi – paveiktas Lietuvos delegacijos ir visuomenės nuomonės). 

Lapkričio 16 d. K. Ulmanis asmeniškai informavo Lietuvos atstovus, kad Vidurio Lietuvos delegacija bus išprašyta iš šalies. Lapkričio 16 d. popietę buvo atšauktas prie delegacijos priskirtasis A. Lėvingas, o kitas karininkas informavo Vidurio Lietuvos atstovus, kad jie kitą dieną privalą palikti šalį ir „labai korektiškai, bet tvirtai“ pasiūlė juos palydėti iki Turmanto pasienio stoties. Tačiau delegacija pareikalavo raštiško potvarkio apie išprašymą ir lapkričio 17 d. neišvyko, o Užsienio reikalų ministerijai įteikė notą, kurioje protestavo prieš nuostatą, neatitinkančią „tarptautinių tradicijų“ (notos nuorašus išdalijo užsienio šalių atstovybėms). Rygą lenkai paliko tik lapkričio 18 d. rytą.

Abiejų delegacijų buvimo Rygoje metu vyko smarki politinė kova, kurioje aktyviai dalyvavo ir Lietuvos bei Lenkijos diplomatiniai ir neoficialieji atstovai. Itin ryžtingai laikėsi Lietuvos atstovai – ypač po to, kai lapkričio 14 d. iš savo vyriausybės gavo instrukciją, kad latvių derybas su želigovskininkais Kaunas traktuos kaip Lietuvai priešišką aktą iš kaimyninės Latvijos pusės. Latvis V. Uozuolas, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje ir įtrauktas į atvykusią Lietuvos delegaciją, spaudoje išdėstė Lietuvos požiūrį, reikšdamas džiaugsmą dėl Lietuvos ir Latvijos suartėjimo tuo metu, kai Želigovskis kelia grėsmę abiem šalims. 

Lenkijos atstovai labai stengėsi nuraminti visuomenę, kurią suerzino ir abiejų delegacijų buvimas Rygoje, ir žinios apie želigovskininkų artėjimą prie Latvijos sienų. Vilniaus delegacijos buvimo Rygoje metu Lenkijos atstovas V. Kameneckis buvo išvykęs į Varšuvą. Grįžęs (dar iki delegacijos išvarymo) jis tuoj aplankė J. Čakstę, vidaus reikalų ministrą A. Bergą ir užsienio reikalų ministro pavaduotoją H. Albatą ir aiškino Želigovskio ketinimus. Po pokalbių V. Kameneckis informavo savo vyriausybę, kad Latvija liks neutrali, jei ginkluotoji akcija neperžengs Vilniaus srities ribų. 

Savo ruožtu A. Miškovskis lapkričio 17 d. kalbėjosi su  krašto apsaugos ministro pareigas einančiu E. Laiminiu. Šio pokalbio atpasakojimas liudija, kad oficialiai neapibrėžtą Želigovskio statusą Latvijos pusė naudojo kaip pretekstą sau naudingai politikai įgyvendinti, suvokdama, kad Lenkija sunkiai galės prikišti Latvijai jos neutralią laikyseną konflikte, nes pati Lenkija oficialiai neigė savo ryšį su Želigovskiu. E. Laiminis pabrėžęs, kad dėl tokios Lenkijos vyriausybės pozicijos Latvijos pusė laiko Želigovskį „pavojingu, nenuspėjamu reakcionieriumi“. O dabar, kai iš Lenkijos atstovų „sužinota“, jog šitaip „galima paveikti Želigovskį“, nebėra priežasties kištis į konfliktą ir „Latvija darys visa, kad išsaugotų su Lenkija geriausius santykius“. 

Taip pat ir J. Baluodis kitą dieną bei lapkričio 20 d. informavo A. Miškovskį, kad Latvija laikysis neutraliteto, o kariniai veiksmai būsią tik gynybinio pobūdžio. Tačiau Latvija yra suinteresuota Lietuvos valstybingumo išlaikymu. Miškovskis korektiškai leidęs suprasti, kad Lenkija nepakęs bet kurios šalies bandymų pernelyg kenkti Želigovskiui. Būdingas yra atsargus J. Čakstės interviu Lenkijos spaudoje lapkričio 18 d. Jis pareiškė nieko nežinąs nei apie generolą Želigovskį, nei apie Vidurio Lietuvą – tai esąs „kabinetinis reikalas“, kurį Steigiamasis Seimas svarstysiąs tada, kai vyriausybė pateiksianti svarstymui. Tačiau Z. Mejerovicas Ženevoje buvo atviresnis ir spaudoje pareiškė, kad Latvijos vyriausybė neturi pagrindo manyti, jog Želigovskis kelia grėsmę dar ir Latgalai, todėl Latvija liekanti neutrali  (tam tikra prasme tai buvo pareikšta ir dėl lenkų diplomatų įtakos – šie eilinį kartą buvo įgalioti žadėti Latvijai pripažinimą de jure).

Tuo pat metu Rygoje buvęs lenkų diplomatas L. Vasilevskis teigė, kad Lenkijos santykiai su Latvija tam tikra prasme yra pakitę. Lenkų nepasitenkinimą sukėlė ir Vidurio Lietuvos delegacijos išsiuntimas, tad Lenkijos diplomatinė atstovybė įteikė Latvijos Užsienio reikalų ministerijai notą, kurioje išreiškė šį nepasitenkinimą. Atsakyme ministerija „tiksliai nusakė savo padėtį visu šiuo klausimu“.

Tai padaryti nebuvę sunku, nes tuo metu ministerijai buvo visiškai aiški tolesnė taktika Lenkijos ir Lietuvos atžvilgiu. Suformuluoti atsakymą padėjo ir A. Lėvingo bei P. Uolinio informacija apie tai, ką jie matė Vilniuje. Žinant aplinkybes, reikia sutikti su tuo, kad Vidurio Lietuvos delegacija atvyko į Rygą kiek per vėlai. Jei tai būtų įvykę anksčiau, gali būti, kad pusės būtų bent jau neoficialiai susitarusios dėl tolesnių santykių (kol kas bent jau neoficialiu lygmeniu). Bet padėtį komplikavo įvykiai Lietuvos ir Vidurio Lietuvos fronte – jie Latvijai sukėlė nerimą dėl Lietuvos nepriklausomybės likimo.

Netrukus po to, kai lapkričio 10 d. iš Vilniaus į Turmantą atvažiavo minėtasis šarvuotis, ten pasirodė ir Vidurio Lietuvos kariuomenės pėstininkų daliniai, leidęsi Zarasų link palei Latvijos sieną

. Lapkričio 11 d. rotmistras A. Lėvingas nesąmoningai išplatino klaidingą žinią, kad lenkai užėmę Zarasus, esančius jau vadinamojoje „etnografinėje Lietuvoje“. Po lapkričio 10 d. kautynių septyni lietuvių kariai surado priedangą Latvijoje (vienas jų buvo sužeistas). Lapkričio 10 d. K. Tallat-Kelpša pranešime Kaunui pabrėžė, kad šiomis dienomis pasienyje latvių kariai susidūrę su Želigovskio raiteliais ir išsiskyrę po draugiško pokalbio.

Tačiau Latvijos pasienyje karo veiksmai buvo nežymūs. Užtat Širvintų rajone lapkričio 16 d. Vidurio Lietuvos kariuomenės vadovybė įsakė pradėti ribotą puolimą, kad užkirstų galimą Lietuvos kariuomenės akciją prieš Vilnių. Vilniaus kavalerijos brigada, praradusi ryšį su savo vadaviete, lapkričio 17–21 d. 250 kilometrų žygiavo Kauno link ir pasiekė Kėdainius. Lapkričio 21 d. Tautų Sąjungai su didelėmis pastangomis pavyko sustabdyti aktyvius karo veiksmus Lietuvoje.

Nors dėl politinių sumetimų Vidurio Lietuvos (Lenkijos) politikams iš tikrųjų nebuvo naudinga užimti Kauną, atskirų kariuomenės dalinių (Vilniaus kavalerijos brigados) savavališkai pradėtas puolimas galėjo ir pavykti, tad dar nežinia, kaip tokiu atveju klostytųsi tolesni įvykiai. Šiaip ar taip būtų sunku reikalauti atsakomybės iš dalinių, kurių nevaldė Vidurio Lietuvos kariuomenės vadovybė, kuri pati formaliai buvo „maištininkė“ (ji atsisakė paklusti Lenkijos kariuomenės vadovybei). Ką būtų reikėję teisti – L. Želigovskį ar Lenkiją? Lenkija oficialiai buvo atsisakiusi atsakomybės už jo veiksmus, o Želigovskis tokiu atveju būtų galėjęs atsisakyti atsakomybės už kaltąją kariuomenės dalį, tačiau politines pasekmes Lenkija neabejotinai būtų stengusis išnaudoti savo naudai.

Latvijos vyriausybė lenkų akciją irgi vertino kaip Lietuvos „laikinosios“ sostinės Kauno užpuolimą. Klausimas buvo svarstomas posėdyje, kurį Z. Mejerovicas sušaukė lapkričio 19 d. 23 val. Steigiamojo Seimo rūmuose ir kuriame, be jo, dar dalyvavo J. Čakstė, K. Ulmanis, J. Baluodis, P. Radzinis, K. Ramatas, A. Klyvė, taip pat socialdemokratų atstovai F. Menderas ir F. Cielenas. Po Z. Mejerovico pranešimo F. Cielenas pabrėžė, kad būtina neatidėliotina reakcija Lietuvai gelbėti – jos egzistavimas esąs viena iš Latvijos saugumo garantijų. J. Baluodis ir K. Ramatas pabrėžė kariuomenės materialinę ir moralinę neparengtį naujam ginkluotam konfliktui – vyriausiasis vadas savo žodį baigė retoriniu klausimu: „Kaip aš įtikinsiu kareivį, kad Vilnius mums reikalingas?“ Būtent kariškių nuomonė nulėmė susirinkimo sprendimą nesivelti į konfliktą, bet daryti viską, kad būtų išsaugota Lietuvos nepriklausomybė.

 Lapkričio 20 d. Z. Mejerovicas įteikė V. Kameneckiui konfidencialią notą. Latvijos ir Lietuvos istoriografijoje yra paplitusi perdėta nuomonė dėl notos poveikio sulaikant Želigovskio puolimą, taip pat netiksliai perpasakojamas notos turinys (iš tikrųjų karo veiksmai buvo nutraukti dėl Tautų Sąjungos įsikišimo ir jos spaudimo Lenkijai ir Lietuvai). Abiejų valstybių pareigūnų pokalbis buvęs draugiškas, o notoje buvo pabrėžta, kad Želigovskio akcija sukėlusi neramumus, nes jo nelaiko atsakingu prieš ką nors. Toliau buvo rašoma: „Kas dėl Vilniaus valstybinės priklausomybės, Latvija pareiškia savo nesuinteresuotumą šiuo reikalu ir linki Lenkijai pageidaujamo rezultato. Tačiau jei Želigovskio pajėgos patrauktų į Kauną, Latvija bus priversta stoti Lietuvos pusėn.“ V. Kameneckis, priėmęs šią santūrią notą, pateikė Z. Mejerovicui paaiškinimus, kurie „visiškai normalizavo pastaruoju metu kiek įtemptus Lenkijos ir Latvijos santykius“, o kitą dieną interviu lenkų spaudai pranešė negalįs įsivaizduoti Latvijos vyriausybės, kuri pasirinktų neigiamą nuostatą Lenkijos atžvilgiu.

Tai irgi buvo perdėta, nes Želigovskio akcijos metu ir ypač lapkričio viduryje Latvijos požiūris į Lenkiją tapo akivaizdžiai šaltesnis ir dar atsargesnis. Tai vėliau pripažino ir pats V. Kameneckis. Iki pat 1921 m. pradžios Latvijos kariuomenės Žiemgalos divizijos štabas iš savo pasienio agentų teberinko informaciją apie lenkų karinių dalinių judėjimą ir nuotaikas. Pokalbiuose su latviais pasienyje lenkų kareiviai vis klausinėjo, kada anie „pasitrauks prie savo tikrosios sienos“, nes tik 1921 m. kovą Simpsono komisija nusprendė, kad Alūkštos apylinkės priklauso Latvijai. Tačiau pamažu buvo atnaujinti nutrūkę Latvijos ir Vilniaus santykiai. 

1920 m. gruodžio pabaigoje Latvijos ir Lenkijos kariuomenių atitinkamos tarnybos atnaujino telegrafo ryšį tarp Rygos ir Varšuvos (per Vilnių), o 1921 m. sausio 15 d. buvo atkurtas susisiekimas Daugpilio–Vilniaus geležinkeliu. Bendros sienos atnaujinimas padėjo abiem pusėms sukurti ryšius visose srityse. Pavyzdžiui, 1920 m. gruodžio 11 d. kariuomenės Vyriausiojo vado štabas davė leidimą Žiemgalos divizijos vadui „praleisti per frontą“ (per sieną – E. J.) tris lenkų karius, kuriuos iš Rygos buvo atsiuntęs Lenkijos karo atašė ir kurie per Estiją buvo pabėgę iš sovietų nelaisvės. Gruodžio 11 d. Rozentavos (dab. Zilupė) stotyje buvo sulaikytas Lenkijos pirmosios vyriausybės užsienio reikalų viceministras Titusas Filipovičius, važiavęs be tranzitinės vizos, grįždamas iš sovietų įkalinimo (ten buvo suimtas kaip Lenkijos diplomatinės misijos vadovas Pietų Kaukaze). Po atitinkamo reikalavimo Latvijos užsienio reikalų ministerija per kariuomenės Vyriausiojo vado štabą paskelbė potvarkį nedelsiant praleisti šį asmenį per Latvijos teritoriją į Lenkiją./.../

Nuo 1920 m. liepos, kai Lenkijos kariuomenė visiškai pasitraukė iš Latvijos teritorijos, iki 1921 m. sausio, kai Lenkija pripažino Latviją de jure, abiejų valstybių santykiuose būta tendencijų, kurios akivaizdžiai atskleidė pagrindinius vyriausybių užsienio politikos principus tiek viena kitos, tiek trečiųjų valstybių, pirmiausia Lietuvos ir Sovietų Rusijos, atžvilgiu. Be to, šiuo laikotarpiu ypač išryškėjo Latvijos ir Lenkijos santykių priklausomybė nuo globalių karinių politinių procesų regione ir Europoje.

Nors vėlesniais metais buvo apsikeista notomis, 1920 m. liepą Alūkštos apylinkių šešios seniūnijos (lat. pagasti), iki tol faktiškai buvusios Lenkijos teritorijoje, buvo prijungtos prie Latvijos pasinaudojus įvykių raida lenkų–sovietų fronte. Latvijos požiūriu tai buvo visiškai teisėta. Lenkija liepos mėn. buvo pasirengusi pripažinti Latviją de jure ir Latvijos labui atsisakyti ir nuo šių seniūnijų, į kurias iki tol ir vėliau ji reiškė pretenzijas. Mainais Lenkija reikalavo karinės paramos kare su Sovietų Rusija. Atsižvelgiant į konkrečias karines politines aplinkybes regione, tokios paramos nebuvo galima tikėtis. Tokia nuostata ryškiausiai parodė, kokia sudėtinga ir net sunki buvo tuo metu Lenkijos karinė politinė padėtis.

Viena vertus, palyginti ryški Latvijos ir Lenkijos užsienio politikos nuostatų kaita ir, antra vertus, Lenkijai palanki atmosfera Baltijos valstybių konferencijoje Bulduruose, kurią nulėmė eilinės permainos lenkų–sovietų fronte ir Latvijos teritoriniai nesutarimai su Lenkijai priešiška Lietuva, aiškiai parodė abiejų šalių politinius interesus. Pagrindinis Latvijos tikslas buvo užtikrinti savo nepriklausomybę ir neįsivelti į karą Lenkijos pusėje; ji buvo suinteresuota Lenkijos valstybingumo išsaugojimu, kuriam realią grėsmę kėlė galima Raudonosios armijos pergalė. 

Latvija aiškiai suvokė, kad Lenkijos sunaikinimo atveju „pasaulinės revoliucijos“ idėjos apimta Sovietų Rusijos vyriausybė ir jos Raudonoji armija neabejotinai kels grėsmę ir Baltijos šalių nepriklausomybei. Tad būtent šiuo Lenkijai kritišku metu Latvijos vyriausybė savo šalies nepriklausomybę stengėsi stiprinti bet kuria kaina kaip ir Lietuva – sudarydama taikos sutartį su Sovietų Rusija (reikia pripažinti, kad Lenkijos pusė, iš dalies dėl savo pačios interesų, šį žingsnį traktavo supratingai). Nuo šio momento Latvijos neutraliteto formaliai buvo paisoma labai stropiai, be to, ne tik Lenkijos ir Rusijos, bet ir Lenkijos ir Lietuvos santykių bei konflikto atžvilgiu.

1920 m. rugsėjį rodės, kad įmanoma bent iš dalies sureguliuoti santykius tarp Baltijos valstybių, taip pat santykius su Sovietų Rusija. Apie tai liudijo tiek Buldurų konferencijos kol kas neratifikuoti sutarčių projektai, tiek Rygoje pradėtos lenkų ir sovietų taikos derybos, tiek lenkų ir lietuvių derybos dėl tarpusavio konflikto sureguliavimo. Tačiau generolo Želigovskio akcija Vilniuje ir tolesni įvykiai panaikino trapią pusiausvyrą tarp Lenkijos bei Lietuvos ir artimiausiais mėnesiais tam tikru mastu įtraukė į konfliktą ir Latviją, kaip abiejų minėtųjų valstybių šiaurinę kaimynę.

Būtent 1920 m. rudens įvykiai pirmiausia labai aiškiai parodė Latvijos užsienio politikos pietų krypties strategiją – komplikuotoje situacijoje ji mėgino išlaikyti politinę pusiausvyrą tarp Lenkijos ir Lietuvos. Tuo metu, kai su Lietuva vis dar buvo rimtų teritorinių nesutarimų, o iš Lenkijos laukta esminės paramos gauti tarptautinį pripažinimą de jure, minėtoji pusiausvyra turėjo tendenciją šiek tiek krypti Lenkijos pusėn. 

Apskritai, ši Latvijos nuostata išliko iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios 1939 m. Be to, išryškėjo Latvijos požiūris Vilniaus klausimu, kuris buvo pagrindinė Lietuvos ir Lenkijos nesantaikos priežastis. Požiūris buvo neapibrėžtas, lyg ir neutralus, tačiau faktiškai be galo atsargus ir tam tikrais atvejais net veidmainiškas, nes iš dalies slaptai simpatijos buvo rodomos abiem pusėms. Be to, 1920 m. dėl jau minėtų priežasčių palankumas Lenkijai buvo truputėlį didesnis (su sąlyga, kad Lietuvos nepriklausomybė nebus sunaikinta). Žinoma, dar buvo išskaičiavimas, kad nusilpninta Lietuva bus sukalbamesnė partnerė derybose dėl neišspręstų sienos klausimų. Ir vėlesniais metais Latvija formaliai liko neutrali dėl kaimyninių šalių konflikto ir ginčo dėl Vilniaus, tačiau faktiškai pripažino šį miestą Lenkijai. Vilniuje darbavosi Latvijos konsulatas, nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios į Vilnių iš Latvijos atvykdavo įvairios delegacijos ir sporto komandos. Lenkijos diplomatai visa tai vertino kaip didelį savo laimėjimą.

1920 m. rudenį, be Želigovskio akcijos sukeltų problemų, Latvijos ir Lenkijos santykiuose vyravo dar du esminiai klausimai, kurių sprendimą daugiau ar mažiau reikia laikyti Lenkijos diplomatijos nesėkme – žemės reformos pradžia Latvijoje ir Latvijos pripažinimas de jure. Pirmuoju atveju buvo kalta Latgalos lenkų dvarininkų reakcionieriškosios dalies bei atskirų Lenkijos oficialiųjų sluoksnių veikla, kuria buvo siekiama nepagrįstų privilegijų lenkų tautybės stambiesiems žemvaldžiams (iš pradžių ir Lenkijos politiniai sluoksniai, ir pati lenkų dvarininkų dauguma savaime suprantamu dalyku laikė visiškai skirtingą, lenkams naudingesnį vokiečių ir lenkų dvarininkų traktavimą iš Latvijos vyriausybės pusės). Antruoju atveju buvo kalta Lenkijos užsienio politikos žinyba, delsusi pripažinti Latviją, vykdydama perdėtą Antantės orientacinę politiką, dėl kurios pripažinimo aktas iš Lenkijos pusės atėjo pavėlavęs ir gerokai silpnino Lenkijai palankias tendencijas Latvijos oficialiuosiuose sluoksniuose ir visuomenėje. Be to, Buldurų konferencijoje pasirašytųjų sutarčių neratifikavo ir Lenkijos Seimas, negalėjęs teisiškai to padaryti iki numatyto termino todėl, kad Lenkija iki tol nebuvo pripažinusi Latvijos ir Estijos de jure.

Ir Latvija, ir Lenkija laikėsi skirtingai viena kitos atžvilgiu. 1919 ir 1920 metais – karo ir pokario sąlygomis – visa tai buvo matyti kuo ryškiausiai, nes siejosi su įvykių raida karinėje srityje. Šią laikyseną lėmė ir santykiai su kitomis regiono valstybėmis (visų pirma su Lietuva, Sovietų Rusija ir Vokietija) bei Antantės didžiosiomis šalimis, taip pat abiejų šalių skirtingi politiniai ir kariniai tikslai, kuriuos savo ruožtu nulėmė skirtinga istorinė patirtis, skirtingas šalių dydis, gyventojų skaičius ir valstybių politinis svoris bei tikslai. Abiejų šalių tarpusavio nuostatai įtaką darė ir Latvijos lenkų mažumos bei aktyvi Latvijos valstybei  priešiškos Latgalos lenkų dvarininkijos dalies veikla. 

Pabrėžtina, kad Lenkijos pagrindinės politinės jėgos Baltijos šalių atžvilgiu laikėsi arogantiškai, paternalistiškai ir su pranašumo savimone. Jos šias šalis laikė per mažomis (kartu ir per silpnomis). Žinant Lenkijos vidaus ir išorės problemas, tokia laikysena nebuvo naudinga. Savo užsienio politikos tikslams pasiekti Lenkija buvo suinteresuota bendradarbiauti su Latvija, todėl lenkų nuosaikiosios arba demokratinės politinės jėgos (kurioms priklausė ir valdžią turinti J. Pilsudskio stovykla) stengėsi bendradarbiauti ir retkarčiais net nusileisti. Jos reiškė įsitikinimą, kad Lenkija turi pagrindinį vaidmenį jos įsivaizduojamojoje federacinėje valstybėje ar formaliai nepriklausomoje, bet su Lenkija glaudžiai susijusioje valstybių sąjungoje. Jei nebūtų buvę Lenkijos suinteresuotumo, ji su Latvija būtų elgusis taip, kaip su Lietuva, nors, skirtingai nuo Lietuvos, tik viena Latvijos dalis – Latgala – labai tolimoje praeityje ir visiškai skirtingomis aplinkybėmis yra buvusi suvienytos Lenkijos ir Lietuvos valstybės sudėtyje. Todėl Latvijai bendradarbiaujant su Lenkija jau pačioje santykių pradžioje iš Latvijos pusės buvo matomas atsargumas, išlikęs iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, ir kurį galima apibrėžti terminu „atsargioji draugystė“.

Erikas Jekabsonas, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, LRT.lt

Ši monografijos ištrauka buvo skelbta 15 istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.